pujóti, -ója, -ójo (pujāt)
1. svaidyti į šalis, blaškyti, sklaidyti, puiskoti: Nepujók šieno be reikalo. Pujó [ja] pujó [ja] tus šiaudus i neėda. Karšti vėsulai, žvildamys degančias smiltis, neapregamūse tyrūse pujojo. Vėjas tykiai lapus pujoja nuo gelsvų klevų. purenti: Pujoti plaukus.
2. pūsti. Dar nebuvo gerai įtamsėję, bet vienur kitur ištryško žvaigždė, pujojo vėjas.
3. niekais leisti, eikvoti: Aš neduosu savo turto pujóti. Ar aš paskuo ubagais eisu?!
4. smėlyje kapstytis, plunktis: Vištale, tu jau pujóties ateini! Žiūrėk, kaip vištos darže pujójas.
išpujóti.
1. išsklaidyti, išdraikyti: Eikiat į lanką ir išpujókiat kūgius, kad geriau šienas džiūtų. Likusį vežime šieną išpujosiam, kad būtų greičiau, ir lėksiam kito vežimo. Ka išpujójo vė [ja] s tą šieną – po visus laukus.
2. kuičiantis, plunkiantis iškapstyti: Šikbizdės vištos išpujojo darželį. Tos vištos visus pamidorus išpujós.
3. išpurenti: Įsėtų gerai, išpujótų [žemę] – augtų iš pasiutimo!. Sniegas pujote išsipujójęs, t. y. išsikėlęs, nesusimerninęs, palaidas kaip dulkės, kad šviežiai snigtas.
4. išgriauti, sunaikinti, su žeme sulyginti.
nupujóti. kuičiantis, plunkiantis iškapstyti: Nupujójo vištos kanapius: pridirbo duobelių, gurbų kanapyne.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.