.
dỹvyti, -ija (-yja), -ijo (-yjo) (дзiвiць). stebėtis: Nedyvyk, mamuže, ilgai sėdėjau. Nedyvyk, uošveli, ką ilgai geriam. Dỹvyjaus. Visi žmones dỹvijasi iš tokių tavo darbų. Nedỹvykis, ir pačiam gal taip atsitikti. Anas dỹvijas iš manę. Dỹvyjaus jo kalbai. O dyvijosi kiemo merguželės, dėl ko taip gražus muma (mudviejų) vainikelis. Dyvysitos judu iš dimnų daiktų. O anys, tai išgirdę, dyvijos ir, palikę jį, nuėjo.
apdỹvyti. stebintis apkalbėti: Sviets dar atsimena ir girdams apdyvija, ką darę jie drąsiai.
atidỹvyti
1. atsakyti į padyvijimą: Vienas padyvija, trys atadỹvija.
2. atsistebėti: Visi negalėjo atsidỹvyti jos tokiu pasielgimu. Negali atsidyvyt, iš kur te vidulaukyj tiek žmonių.
išsidỹvyti atsistebėti: Fricas negalėjo išsidyvyti, kaip jam galima buvo kelines apmainyti.
nudỹvyti.
1. nustebinti: Bet kas mane labiausiai nudyvija, tai kiemas ir pridaržė. nustebti: Dideliai nusidyvijo, pamačius iš savo krašto žmogų.
2. stebėjimusi pakenkti, pagadinti: Neduokit bobom vaikų nešiot – nudỹvys. Paršus gal nudỹvijo kas, kad nebauga.
padỹvyti
1. keistu palaikyti, pasistebėti (iš ko): Eik kaip nori apsidaręs, nėkas nepadyvys. Nepadỹvyk, kad aš taip maža nubrukiau [linų]. Nepadyvykit, kad aš taip linksmas. Prašom. mūsų patrovėlės nepadyvyt. Aš jį padyvijau ir pats pasidyvijau. Ponedie, gal pasidỹvijau kada, kad tu, vaikel, taip nedoras.
2. stebėjimu pakenkti: Bene tave kas padỹvijo.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.