x
kė́burauti, -auja (-auna), -avo. kėtotis rankomis ir kojomis: Nagi žiūriu – Jonukas prabudęs kė́burauja lopšely. Išvystė vaiką, ir dar̃ jis an lažkos kė́burauna. Kė́burauna po batvinius, iškėtę kojaites [vėžiai]. Ot geras vaikas – kėburauja sau ir neverkia! Kėburauna viščiukas kojom, tik gyvas.
išsikė́burauti kėburojantis išlipti: Vištukas iš puodo išsikė́buravo. Iš tos ligos led ne led išsikė́buravo (pasveiko) .
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.