kėrúotis, -úojasi, -ãvosi, kerúotis
1. žargytis, kėtotis; voliotis: Kūdikis kėrúojas su plikomis kojomis, t. y. kojas suriečia ir ištiesia į aukštą. Ko čia kėruojys atsigulęs, ar neapsiklosi! Nesikėrúok, negražu. Kerúojas sau ant dirvono, kojas pastatęs, ir šūkau [ja]. Vaikas vonioj keruojas. Juozas lopšė [je],
mačiau, kėruojas. Ko čia kėrúojies, eik šieno grėbti! Nebeilgai čia kerúosy (voliosies lovoje), varysma pri darbo. Jonas ilgai lovo [je] kėrãvos. Kėrúojas lovo [je] par dienų dienas kaip du kačiukai.
2. pyktis, ginčytis, nesutikti: Juodu amžinai kėrúojas ir kėrúojas.
išsikėrúoti iki valios išsivartyti, išsikėtoti: Ar išsikerãvot, eikiat pri darbo!
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.