tvìnkčioti, -ioja, -iojo. tvinkčióti, -iója, -iójo;
1. trūkčiojančiai pulsuoti, tvinksėti: Stora vena kairiajame smilkiny tvinkčiojo dažnėjančiais dūžiais. Taip tvinkčió [ja] galvo [je],
a būs sprogusi kokia ginslikė. Būtų ligi paskutinio lašo ištuštinęs, bet smilkiniuose kraujas taip tvinkčiojo, galvoj nuskaidrėjo, kad jis neišlenkė ligi dugno. Akys nušvito ir kaito ir tvinkčiojo paausiai. Visur tvinkčioja ta pati vitalinė energija, gauta iš saulės ir žemės. Galvoje visą laiką tvinkčiojo mintis: ką sakyti tėvams?
2. smarkiai plakti, tvaksėti. Vyriško tvìnkčio [ja] širdis su mylima moteriška sugulus. Širdis smarkiai tvinkčioja, nuo pat ryto sujudus. Kiekviena širdis tvinkčioja, miniant senų dienų liuosybę.
3. trūkčiojančiai diegti, dilgsėti: Muno skaudulys pradėjo tvinkčioti. Tvinkčiója jau [pūlinys],
augs. Man kažin kas tam veide tvìnkčioja. Tebejaučiu lyg tebetvinkčiotų užgautas skruostas. Ma [n] tą pirštą jau tvìnkčio [ja].
4. kartais gauti truputį pieno.
ištvìnkčioti. kurį laiką tvinksėti.
patvìnkčioti.
1. kiek tvinkčioti.
2. trūkčiojančiai skaudėti: Patvinkčiójo patvinkčiójo i nustojo. Skauda patvinkčiodamos.
sutvìnkčioti.
1. trūkčiojančiai supulsuoti, sutvinksėti: Kraujas smilkiniuose sutvinkčiojo. Smilkinyje pastebimai sutvinkčiojo gysliukė.
2. tvinksint suplūsti, subėgti: Sutvinkčiojo krau [ja] s ant širdies, ir apmiriau.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.