.
dvõkinti (-yti), -ina, -ino, dvokìnti, -ìna, -ìno. dvoklinti: Maža naudos iš jo teturim, jei per dienas po laukus dvõkina tik ir dvõkina. Kurgi dvõkini, žabale!
atidvõkinti. atidvoklinti: Atadvõkino su dyku keseliu, grybių neradęs.
įdvõkinti. įeiti, įžioplinti: Pijukas dvokìno, kol įdvokìno į rūmą, kur netikėjo.
išdvõkinti. išdvoklinti: Išdvõkino nepasiklausęs ir priakėjo ne tą verstą.
nudvõkinti. nudvoklinti: Jau durnė nudvõkino ant Pyvesą.
pridvõkinti. prižioplinti: Pridvõkino kaip durnius prie karštų durelių ir susidegino drapanas.
sudvõkinti. būriu sueiti kaip kvailiems: Kogi tie žąsiokai priemenėn sudvõkino?
uždvõkinti. užlipti, užžioplinti: Neuždvõkyk ant gyvatės!
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.