káikinti, -ina, -ino.
1. erzinti, pykdyti, tyčiotis: Tu be reikalo tą mergaitę káikini. Káikina bernioką kaip padūkęs. Piemenes šunis káikina. Atsistojęs už tvoros ir kaikina su lazda šuniūkštį. Tu man káikini kaip ir šunį. Nekáikink šunies, ba nutrūks ir įkąs. Kaikino širšes piemenes. Vaikus káikina. Šunio nekáikink. Mergaitės káikino, tai aš ir vijau.
2. varginti, kankinti: Kam tu káikini arklį, t. y. mūčiji?
įkáikinti. įerzinti: Įkáikino šunį, dabar nebegali pro kiemą praeiti.
nukáikintitr. nuvarginti, nuvaryti: Nukáikino jis arklį, važiuodamas be atilsio, t. y. nužudė. | Jis káikina, kol nukáikina, t. y. nudžiovina.
pakáikinti. paerzinti: Jeigu mane pakáikinai norėdamas nuo matematikos atatraukti dėl mano paties gerumo, dėkui ir už tai.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.