kibìmas.
1. → kibti 1: Skudrus dalgis turia kibìmą į žolę, neatsipjauna.
2. kabinėjimasis, kibinimasis: Ma [n] tie kibimai nepatinka.
3. ėmimasis darbo: Ryto [j] būs kibìmas į šieną.
4. puolimas: Nė kokio kibìmo nebdaro, tik ginas.
įkibìmas.
1. → įkibti 1: Vinių įkibimo [į medį] stiprumas.
2. uždarbis: Įsikibìmo kito nėr, bent žoleles renki.
pakibìmas. → pakibti 8: Tas pakibimas (neaiški padėtis) dar labiau mane žudė.
prikibìmas.
1. → prikibti 1: Prikibimas – kad sukimba kits prie kito arba prie kokio daikto. Vienu metu su jonizacija vyksta elektronų prikibimas prie neutralių molekulių.
2. prisikabinimas, priekabė: Kokiu prikibimu kibs pri munęs!
3. prisirišimas: Žmogus pasižymi savo prikibimu prie gyvybės.
sukibìmas.
1. → sukibti 1: Pirminis užgijimas, arba užgijimas tiesioginiu sukibimu. Iš atomų sūkurių ir susikibimų atsiranda žemė ir žvaigždės.
2. ryšys, sąsaja: Kūdikis veikiai ima suprasti tokį sukibimą verkimo su žindymu.
užkibìmas. užkimimas: Šviežius virtus su razinomis kopūstus vartoja nuo gerklės užkibimo.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.