įklaupti

klaũpti, -ia, -ė. keliais remtis žemės: Kai jis mirė, nieks nei poterių kalbėt nèklaupė. Dabar abu klaupkim. Jau jame pamislijo baisų drūtumą: tuo klaupė jiedu an kelių. Tas žmogžudis tuojaus klaupė ir nešė vandenį su burna. Kad ji klaupė prie altoriaus, mano širdis alpo. Klaupia ir puola visokias kelis. Klaupęs puolė ant žemės. Aš ir klaupiau, ir ėjau darbujau per visą sa [vo] vieką. Klaũpęs [is] meldžias ans. Aš dėl to nesijaučiu nei kiek kaltas ir ant kelių nesiklaupsiu atsiprašyti. Kunigeliui klaupusys, paskiau tik šok karklių atkelti – teip buvom tėvų išmokyti. Reik klaupusys (atsiklaupus, . klaupuses) statyti save akysu pono Dievo. Klaupęs [is] arba stojęs [is] pri spaviednyčios nepavynas yra kitus stumdyti arba grūsties. Vyskupas Jūzupas Giedraitis 18
13. norėjo, kad visi žmonės klaupusys mišių klausytum. Tūli jau klauptis Jėzausp nesigina. Ir, jam išėjus ant kelio, viens [kūdikėlis] pirma bėgo, klaupėsi jam. Visi klaupės danguj, žemėj ir pekloj. Tiek klaupęs [is],
tiek ant keliais.
antklaũpti, -ia (añtklaupia), añtklaupė. klaupti ant ko: Ėmė jį antklaupti (užgulti), sūrį spausti.
apklaũpti, -ia (àpklaupia), àpklaupė.

1. klaupti aplink ką: Bobos kapą apgulusios, apklaupusios. Du vyrai ir šešios moterys ratu apklaupė pušką. Žmonės apstoję, apklaupę rankas tik vyskupui bučiuoja. Vyskupas laiko mišias, kunigų àpklauptas.

2. keliais prispausti: Vosylius. parmetė jį ant žemės, apklaupė jį ir išplėšė jam. portmaniją su piningais.
atsiklaũpti, -ia (atsìklaupia), atsìklaupė atsiremti keliais į žemę: Jis atsiklaũpęs durpas stato. Atsìklaupė pasimelstų. Ir visą dieną įėjusys į bažnyčią, o priš vieną atsiklaupusys altorių, verkti pradėjo karčioms ašaroms. Be pinigų turguj ir atsiklaũpęs prašyk – nieko negausi.
kẽliuose atsiklaũpęs nusižeminęs: Samagono prašo, kẽliūse atsiklaũpę. Keliais atsiklaupęs, jį meldė.
įklaũpti, -ia (į̃klaupia), į̃klaupė.

1. klaupti į kur nors: Abiem keliais įklaupęs į drėgną pabalį, baigė pančioti paskutinį savo arklį. Neįsiklaũpk purvan, spjaudalan.

2. atsiklaupti: Negali tu prieg maimimp klaupt, ale aš prieg tavimp inklaupsiù.
nusiklaũpti, -ia, nusìklaupė. atsiklaupti: Tada anas pradė [jo] Dievą nusklaũpęs prašyti. Panytė nusklaupus prie ožiui pradė [jo] verkti. Inejo, apsdairė, nusìklaupė, apdabojo altorių, paveikslus. Pirmiausia nusiklaupę pasimeldė tyliai už numirusios dūšią. Ir nusklaũps, ir ranką pabučiuos. Ir nusklaupėm pas altorių.
paklaũpti, -ia (pàklaupia), pàklaupė

1. atsiklaupti: O tatai pasakęs, paklaupė ant kelių savo ir meldėsi su jais visais. Ji atsiminė tuos laikus, kada su motina pasiklaupdavo prie savo lovelės poterių kalbėti. Pasiklaupęs pamačiau pažemiais pamestą pinigą. Pasiklaupęs keliuose, atsimeldė (atsiprašė) . Graudžiai verkė, ant juodos žemės pasiklaupdama. Ji pasiklaupia ir tuojau tuos žodžius meldžias. Pasiklaupęs rausinėja nukritusius lapus su savo kumpais pirštais. Ir pasiklaupęs puolė ant savo veido žemėsp.

2. padėjus ką po keliais, klaupti, antklaupti: Pasìklaupiau kailinius, kad būtų minkščiau klūpoti. Barbutė, kėdę pasiklaupus, ant stalo užsirėmus, tik sako, tik sako.
kẽliuose pasiklaũpęs nusižeminęs: Tau vis duosiu, jei tu, keliuosa pasiklaupens, mane melsies. Po jo akim puola, keliuosu pasiklaupia.
parklaũpti, -ia, par̃klaupė. parpulti ant kelių, atsiklaupti: Parklaupęs ant kelių, meldės. Dabar eik namon ir parsiklaupęs dėkavok. Ir spjaudė į jį, ir parsiklaupę meldėsi jo. Esu matęs vieną moterelę, kuri. meldėsi mėnesio parsiklaupusi. Dabar aš parsiklaupsiuos po jo kojų. Ten ant kelių parsiklaupusi, graudingai meldėsi.
priklaũpti, -ia (prìklaupia), prìklaupė

1. atsiklaupti: Repšytė priklaupė ant kuokštės šieno. Priklaupiu ant kelių. Jaunieji prieš tėvus priklaupė. Priklaupk melsdamas. O čia jau vardan Dievo, žemai priklaupę, prašykime nobažnomis širdimis. Kai aš ėjau ant kapelių, priklaupiau ant kelių, apsikabinau brangų kryžių, glaudžiau prie širdelės. Ėjo pana per bažnyčią, kaip lendrė siūbavo; kai priklaupė prie krotelių, labai gailiai verkė. Pri krotelių priklaupiau ir žiedelius sukeičiau. Bylok tuos žodžius priklaupęs. Jis nuėjęs pasiklojo patalą, prisiklaupęs Dievui pasimeldė ir atsigulė.

2. trumpam laikui ar vienu keliu klaupti: Kurs bliužnija, tepriklaup po kiek dešimtų kartų ant dienos. Lietuvis pasibaisi, matydams klastą, prieš dorybę priklaupia (jai nusilenkia), o vergystės nekenčia.

3. klaupiant prispausti ką (pvz, kito drabužį): Darbinykas, priklaupęs vienu keliu buntą [tabako],
suriš užręstūsius galus lotų viršutinių su apatiniaisiais galais su šniūru. Nesistaipyk, o vis tiek priklaũpsu. Klaupdamas per šliūbą prie altoriaus, priklaupk netyčiom jaunojo arba jaunosios rūbą, tai gyvenime nereiks išsiskirti, vis būste kartu. Bėkiva į bažnyčią. Noriu matyti, katras katrą priklaups. Katrė priklaupusi buvo Putrių prie altoriaus, – beje, vyrą priklaupti sunku, – bet ji buvo jam ant kojų užmetusi savo sijoną.
suklaũpti, -ia (sùklaupia), sùklaupė. keliems, būriu atsiklaupti: Kai darbo neatliko, nuėjo ir suklaupė prieš poną, prašydami, kad jiems dovanotų. Vidurė [je] bažnyčios suklaupusys, pirma biškelį meldės. Ka mes kūlėm tus linus, kẽliūse susiklaũpę!
užklaũpti, -ia (ùžklaupia), ùžklaupė

1. ant ko nors klaupti: Užklaupiau gyvatę, bruknis uogaudamas. Vertė (parvertė) ir su piktumu ant krūtinės ùžklaupė, du šonkaulius įlenkė. Dar pusiaukelėn nebuvau įejęs, kai mane ùžklaupė (užklupo) lietus. Šolcas po tam, grovą nutvėręs, ant žemės parmetė ir ant jo krūtinės užsiklaupė.

2. atsiklaupus užstoti, užimti (vietą): Užklaupė kelį vyskupuo.

Įrašas
Paaiškinimas	<b>klaũpti, </b>-ia, -ė. <span class="explanation">keliais remtis žemės: </span> Kai jis mirė, nieks nei poterių kalbėt nèklaupė. Dabar abu klaupkim. Jau jame pamislijo baisų drūtumą: tuo klaupė jiedu an kelių. Tas žmogžudis tuojaus klaupė ir nešė vandenį su burna. Kad ji klaupė prie altoriaus, mano širdis alpo. Klaupia ir puola visokias kelis. Klaupęs puolė ant žemės. Aš ir klaupiau, ir ėjau darbujau per visą sa [vo] vieką. Klaũpęs [is] meldžias ans. Aš dėl to nesijaučiu nei kiek kaltas ir ant kelių nesiklaupsiu atsiprašyti. Kunigeliui klaupusys, paskiau tik šok karklių atkelti – teip buvom tėvų išmokyti. Reik klaupusys <span class="explanation"> (atsiklaupus, </span>. klaupuses) statyti save akysu pono Dievo. Klaupęs [is] arba stojęs [is] pri spaviednyčios nepavynas yra kitus stumdyti arba grūsties. Vyskupas Jūzupas Giedraitis 1813. norėjo, kad visi žmonės klaupusys mišių klausytum. Tūli jau klauptis Jėzausp nesigina. Ir, jam išėjus ant kelio, viens [kūdikėlis] pirma bėgo, klaupėsi jam. Visi klaupės danguj, žemėj ir pekloj. Tiek klaupęs [is], tiek ant keliais. <br/><b>antklaũpti, </b>-ia (añtklaupia), añtklaupė. <span class="explanation">klaupti ant ko: </span> Ėmė jį antklaupti <span class="explanation"> (užgulti), </span> sūrį spausti. <br/><b>apklaũpti, </b>-ia (àpklaupia), àpklaupė. <br/>1. <span class="explanation">klaupti aplink ką: </span> Bobos kapą apgulusios, apklaupusios. Du vyrai ir šešios moterys ratu apklaupė pušką. Žmonės apstoję, apklaupę rankas tik vyskupui bučiuoja. Vyskupas laiko mišias, kunigų àpklauptas. <br/>2. <span class="explanation">keliais prispausti: </span> Vosylius. parmetė jį ant žemės, apklaupė jį ir išplėšė jam. portmaniją su piningais. <br/><b>atsiklaũpti, </b>-ia (atsìklaupia), atsìklaupė <span class="explanation">atsiremti keliais į žemę: </span> Jis atsiklaũpęs durpas stato. Atsìklaupė pasimelstų. Ir visą dieną įėjusys į bažnyčią, o priš vieną atsiklaupusys altorių, verkti pradėjo karčioms ašaroms. Be pinigų turguj ir atsiklaũpęs prašyk – nieko negausi. <br/><b> kẽliuose atsiklaũpęs</b> <span class="explanation">nusižeminęs: </span> </span> Samagono prašo, kẽliūse atsiklaũpę. Keliais atsiklaupęs, jį meldė. <br/><b>įklaũpti, </b>-ia (į̃klaupia), į̃klaupė. <br/>1. <span class="explanation">klaupti į kur nors: </span> Abiem keliais įklaupęs į drėgną pabalį, baigė pančioti paskutinį savo arklį. Neįsiklaũpk purvan, spjaudalan. <br/>2. <span class="explanation">atsiklaupti: </span> </span> </span> Negali tu prieg maimimp klaupt, ale aš prieg tavimp inklaupsiù. <br/><b>nusiklaũpti, </b>-ia, nusìklaupė. atsiklaupti: Tada anas pradė [jo] Dievą nusklaũpęs prašyti. Panytė nusklaupus prie ožiui pradė [jo] verkti. Inejo, apsdairė, nusìklaupė, apdabojo altorių, paveikslus. Pirmiausia nusiklaupę pasimeldė tyliai už numirusios dūšią. Ir nusklaũps, ir ranką pabučiuos. Ir nusklaupėm pas altorių. <br/><b>paklaũpti, </b>-ia (pàklaupia), pàklaupė<br/>1. <span class="explanation">atsiklaupti: </span> </span> </span> O tatai pasakęs, paklaupė ant kelių savo ir meldėsi su jais visais. Ji atsiminė tuos laikus, kada su motina pasiklaupdavo prie savo lovelės poterių kalbėti. Pasiklaupęs pamačiau pažemiais pamestą pinigą. Pasiklaupęs keliuose, atsimeldė <span class="explanation"> (atsiprašė) </span>. Graudžiai verkė, ant juodos žemės pasiklaupdama. Ji pasiklaupia ir tuojau tuos žodžius meldžias. Pasiklaupęs rausinėja nukritusius lapus su savo kumpais pirštais. Ir pasiklaupęs puolė ant savo veido žemėsp. <br/>2. <span class="explanation">padėjus ką po keliais, klaupti, antklaupti: </span> Pasìklaupiau kailinius, kad būtų minkščiau klūpoti. Barbutė, kėdę pasiklaupus, ant stalo užsirėmus, tik sako, tik sako. <br/><b> kẽliuose pasiklaũpęs</b> <span class="explanation">nusižeminęs: </span> </span> Tau vis duosiu, jei tu, keliuosa pasiklaupens, mane melsies. Po jo akim puola, keliuosu pasiklaupia. <br/><b>parklaũpti, </b>-ia, par̃klaupė. <span class="explanation">parpulti ant kelių, atsiklaupti: </span> Parklaupęs ant kelių, meldės. Dabar eik namon ir parsiklaupęs dėkavok. Ir spjaudė į jį, ir parsiklaupę meldėsi jo. Esu matęs vieną moterelę, kuri. meldėsi mėnesio parsiklaupusi. Dabar aš parsiklaupsiuos po jo kojų. Ten ant kelių parsiklaupusi, graudingai meldėsi. <br/><b>priklaũpti, </b>-ia (prìklaupia), prìklaupė<br/>1. <span class="explanation">atsiklaupti: </span> </span> </span> Repšytė priklaupė ant kuokštės šieno. Priklaupiu ant kelių. Jaunieji prieš tėvus priklaupė. Priklaupk melsdamas. O čia jau vardan Dievo, žemai priklaupę, prašykime nobažnomis širdimis. Kai aš ėjau ant kapelių, priklaupiau ant kelių, apsikabinau brangų kryžių, glaudžiau prie širdelės. Ėjo pana per bažnyčią, kaip lendrė siūbavo; kai priklaupė prie krotelių, labai gailiai verkė. Pri krotelių priklaupiau ir žiedelius sukeičiau. Bylok tuos žodžius priklaupęs. Jis nuėjęs pasiklojo patalą, prisiklaupęs Dievui pasimeldė ir atsigulė. <br/>2. <span class="explanation">trumpam laikui ar vienu keliu klaupti: </span> Kurs bliužnija, tepriklaup po kiek dešimtų kartų ant dienos. Lietuvis pasibaisi, matydams klastą, prieš dorybę priklaupia <span class="explanation"> (jai nusilenkia), </span> o vergystės nekenčia. <br/>3. <span class="explanation">klaupiant prispausti ką (pvz, kito drabužį): </span> Darbinykas, priklaupęs vienu keliu buntą [tabako], suriš užręstūsius galus lotų viršutinių su apatiniaisiais galais su šniūru. Nesistaipyk, o vis tiek priklaũpsu. Klaupdamas per šliūbą prie altoriaus, priklaupk netyčiom jaunojo arba jaunosios rūbą, tai gyvenime nereiks išsiskirti, vis būste kartu. Bėkiva į bažnyčią. Noriu matyti, katras katrą priklaups. Katrė priklaupusi buvo Putrių prie altoriaus, – beje, vyrą priklaupti sunku, – bet ji buvo jam ant kojų užmetusi savo sijoną. <br/><b>suklaũpti, </b>-ia (sùklaupia), sùklaupė. <span class="explanation">keliems, būriu atsiklaupti: </span> Kai darbo neatliko, nuėjo ir suklaupė prieš poną, prašydami, kad jiems dovanotų. Vidurė [je] bažnyčios suklaupusys, pirma biškelį meldės. Ka mes kūlėm tus linus, kẽliūse susiklaũpę! <br/><b>užklaũpti, </b>-ia (ùžklaupia), ùžklaupė<br/>1. <span class="explanation">ant ko nors klaupti: </span> Užklaupiau gyvatę, bruknis uogaudamas. Vertė <span class="explanation"> (parvertė) </span> ir su piktumu ant krūtinės ùžklaupė, du šonkaulius įlenkė. Dar pusiaukelėn nebuvau įejęs, kai mane ùžklaupė <span class="explanation"> (užklupo) </span> lietus. Šolcas po tam, grovą nutvėręs, ant žemės parmetė ir ant jo krūtinės užsiklaupė. <br/>2. <span class="explanation">atsiklaupus užstoti, užimti (vietą): </span> Užklaupė kelį vyskupuo.
	Išsaugoti

Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.