įloti
lóti, -ja, -jo
1. išduoti tam tikrą balsą. Šunys lója, žentai atjoja. Naktį į žvaigždes dangaus, į mėnesį šaltą, o dienos viduryj į saulę lódavo šiltą. Dar neprijojau Gilijos dvaro, sulojo lojo margi kurteliai. Telõjie – juk šuo an lojimo yra. Ko jis los, jam nėr ko labai lot. Mes radom tą šunį belójantį ir mergaitę medyje. Gabartų šunys per nosis lója. Išvežė, kur negirdėti nė šunies lojamo, nė paukščio čiulbamo. | Kosulys iš pradžių turi lojamą ir priepuolinį pobūdį, o vėliau darosi varginąs ir dažnas. Verčiau būčiau pamiegojęs, ne per naktį šunim lojęs. Apsiėmei šuniu būt, tai ir lók. Nors šunimis lokite visi, o aš nieko nebijau. Ažunešioti marškiniai, tai koc lok (nors nežinia ką daryk), nemožna atvelėt. Ar bernas šneka, ar šuva lója, vis toja (neverta kreipti dėmesio) . Ar šuva loja, ar tu kalbi – tai man vis tiek. Ar sakęs, ar šuniu lojęs – neklauso, ir tiek. Nebaisu lójančio šunio, ale tylinčio. Šuo loja, vėjas nešioja (apkalbos greit sklinda) . Lapė loja – save pasakoja (kelia kitų ydas, kurių pats turi) . Šuo lo [ja],
o ponas važiuo [ja]. Šunelis, noris pikčiausias, vienas neilgai loja: lojęs nelojęs juk tikt sykį turi paliauti. Šunio darbas lót. Ką dirbs šuva nelojęs. Ir šuva nuo metų loja. Kad katės lotų, šunų nereiktų (kiekvienam savas darbas) . O kamgi šuva ir laikomas, jei ne lot. Geras šuo ant vėjo neloja. Kur losi, čia ir laksi (kur dirbi, ten ir atlyginimą gauni) . Šuo lo [ja] ant gerų ir prastų žmonių. Kas tėvo neklauso, tas šunio lójančio paklauso. Nė šuo savo girioj neloja (kiekvienam malonu klausytis pagyrimų) . Žiemą loja, vasarą tyli. Loja kaip šuo, bėga kaip šuo, bet ne šuo.
lotinaĩ. Kai ant gyvulio, tai kaukė, kai ant žmogaus – lotinai lojo.
2. pulti, išduodant lojimo garsą. Per sientarpius, plyšes matyt, ką šunes loja. Ir pelkalės taškos, kad bėgūnai lo [ja] zuikį. Šuva varnas loja. Amas amą ama, o patį amą visi šunys loja (pasijuok iš savęs, pasižiūrėk į save) .
3. daug plepėti, be reikalo pasakoti, šnekėti: Aš čionai buvau! Kad nematei – tai ir nelok. Žinai – žinok, kitam nelók. Kad anas netingi dykosios ir lót. Lojom lojom sueję kaip kalės, net gerklės įsopo. Bobų liežuvis atskars belodamas. Nu ko ans nelojo (daug kalbėjo) ! Lója ir lója ta motriška, jau ir širdžiai apkyrėjo. Nelók, kas nereikia, kaip pasakiau, taip ir turi būt. Atimsi ir nuo šunų duoną, kai pradėjai lot. Lok kaip šuo prieš mėnesį. Gana čia tau lot, kaip ir šuva mėnesienoj in savo šešėlio. Loja kaip šuo ant mėnulio. Gera lot, reikia jot (pasisvečiavus, pasišnekėjus reikia eiti namo) . Šunio poterių nelok.
4. juokauti, niekus kalbėti, blevyzgoti: Neilgu buvo: Giedrulis loti mokėjo, o jaunieji irgi nesiilgėjo. Kai mes augom, tai lódavom lódavom, juokdavoms juokdavoms. Ką veiks nelodamì? Nei šią, nei tą lója, kaip šuva prieš debesį. Vyrai lója apie stalą, bobos geria gerą alų. Gana tau loti, eitum gulti geriau. Ką jie sakys: lódavo apie mergas, ir gana. O kap pas mus lója (pašaipiai apdainuoja) an veseilios! Per visą dieną lója, štukavoja, balą tu jam darysi. Katras kiaulių nepagano, ir tas loja kaip išmano. Aš ir ligoninė [je] su toms motriškoms duosuos, lósuos.
5. apkalbėti, šmeižti, išjuokti: Tadas, tas kalbas išgirdęs, tarė: – Tegu loja, juk tai bobų amatas liežuvius nešioti, o mums nei pridės, nei atims. Ir loji tu kaip velniui parsidavusi kalė! Anys lója an mūsų visalep (visaip) . Už akių lojat, į akis nieko nesakot. Loji, tik uodegos nekiloji. Liežuviu lok, rankom valios neduok. Kas vogs – nepralobs, kas los – nusibos.
6. barti: Aš jas visas lóju. Už tą šunį lójasi lójasi, kol jis galą gaus. Ginčijosi ir lojosi dėl kainų.
7. prašyti, kaulyti: Lók nelók, vis tiek sieto tau neduosiu. Kolei tu čia lósi atsistojęs? Kad pasakiau neduosiu, tai ir bus neduota. Tik vakaruot tai greitas, o darban – lósi lósi, rydysi rydysi – ir vis ant vietos. Vai tu, burna, nebūk durna: mokėk lóti – būsi soti.
8. pusiau kalbant dainuoti: Šios dainelės daugiau neatsimena, nes daininykė tiek telodavus. Piemenys vakarais ir lója: čiū namo, liepė ponas gint namo!
nė (ir) lãpė (šuõ) nelója. niekas nežino.
sùbinė laukùs lója. drabužiai praplyšę: Matai, kad jau subinė laukus lo [ja].
aplóti
1. pasitikti ir palydėti lojimu. Šunys aplója važiuojantį. Antstoliai prasukdavo pro šalį, šunų aploti. Aplos tave iš tolo. Daugelį žmonių vienas šuva aploja.
2. išpasakoti, išplepėti: Nesakyk tu jam: anas visam svietui aplõs.
3. apkalbėti, apšmeižti: Kokia ta Petrė niekai, ji ir mane aplójo. Katrė įpratus žmones aplóti, tai jos nereikia paisyt. Apló [ja] pasiutėlė visą sodą (kaimą) . Šunies nelaikyk – žmonys aplo [ja].
4. apibarti: Reikėt nereikėjo, nu aplójo labai.
5. šnekėjimu, lojimu ką aplenkti, apveikti, nugalėti: Jūs liežuviu mane aplosite, užtat aš jus darbu į maišą sukišiu ir maišą užrauksiu. Dar nežinia, kuris kurį aplos – abudu turi gerkles rėkti, liežuvius meluoti. Didžiuojasi kap marti, anytą aplojusi. Giriasi kaip rudį aplojęs. Ito žmogaus tai dvylika šunų neaplot (labai plepus) . Jos nė su septyniais liežuviais neaplosi.
atlóti
1. lojant artėti, atbėgti: Šunys, girdžiu, atlója atlója. Kieno tenai šuva atloja? Kad nebūt pasiutęs! Prie upelio vos prėjęs jau išgirdo skalikus karštoms pėdoms atlójant.
2. lojimu atvaryti, atlydėti: Atló [ja] šuo kaži ką, t. y. atvaro lodamas. Ką čia dabar į mus šunys atlója?
3. lojimu parkviesti, prišaukti: Šunelius gerai maitina, kad tik atlotų jaunikį.
4. lojimu nuvaryti: Atloja šuo vagį.
5. atsiliepti lojimu.
6. atkirsti, atsakyti smarkiai: Kas bobas gali atloti? Sustojo devynios kalės loti, o aš vienas atlojau. Ir kas pikčiausia – nė nebandyk atsiloti – sukirs! Atsiloti reik mokėti su piršliu, kiteip paliksi kvailio vietoj. Ko tu vis atsiloji prieš mane.
7. atšaukti apkalbėjimą, šmeižtą: Atloti pramanytas piktas šnekas ant artimo. Žmogų apšnekėt greit gali, bet paskum atlok.
8. iki valios prisikeikti: Atsilójo kiek norėjo, nė žodžio prieš neištariau.
9. išpasakoti, persakyti: Ką pas mumis išgirsta, kitoms boboms atlója.
įlóti
1. lojant vidun įlydėti, įginti: Kažno ką te teip vėlai šuva inlójo? Išgirdome, šunes įloja į kiemą.
2. sugebėti smarkiai loti.
3. įsismaginti loti: Kap insilójo, tai i galų nėra. Ko tie šunes taip įsilojo, kad juos vilkai papjautų!
4. įsismaginti kalbėti, plepėti: Ta, visų didžiau įsilojusi, paėjėjo keletą žingsnių pirmyn.
5. prišnekėti: Visaip žmonės apie ją įlója.
6. smarkiai keikti, blevyzgoti: Na, mūsų bernai tai inlója. Insilójęs kap šuva.
7. įskųsti: Tie šunes (pikti žmonės) įlójo. Kiba jį tę kas inlo [jo],
kad jis sėdi turmoj.
išlóti
1. lojimu išvaryti, išvadinti: Iš kiemo šunes jo nebeišlos. Tą, sako, išlojo jau šunys, beje: numirė, pragaišo ar išejo kur kas nebgrįžtinai.
2. pajėgti loti: Kai užsismaugia, tai nebeišlója. Šunys lojo kiek tik beišlodami.
3. lojimu ką padaryti: Šunį katę mylėk – ant vestuvių gerą dieną išlos. Užmesk in tvoros, šunys ir išlos. Reikėjo ilgiau ant tvoros laikyti [baltinius],
kad varnos išlótų.
4. kalbant, plepant ką padaryti: Katras loja – nieko neišlója, ale katras mislià mislija (mąstantis daugiau padaro, negu vien kalbantis) .
5. netekti ko lojant: Belodamas niekus, ir dantis visus išloji.
6. per daug lojant išsieikvoti: Išsilo [ja] šunelis ir nė [ra] riebus.
7. išpasakoti, išplepėti: Tik pasakyk ką nors nuejusi svetur, taukš taukš ir išlos. Ji neiškęs, išlos visą teisybę. Išsilójo visims.
8. kalbant, plepant išpranašauti, iškalbėti: Svietas tai kaip ir kalė: ką pradės lot, tai ir išloja.
9. iškeikti, išdarkyti: Pirmiau mane išlójo, o dabar vėl gerinasi. Išlója, iškeikia už vis gera. Aš jį kad jau išlojau, tai išlojau. Marė, dvariškė ir labai išsilojusi, tuoj iššoko.
10. išprašyti, iškaulyti: Suknią aš jau iš dėdės išlósiu. Ką išlosi, tai tavo – nėr ko žiūrėti. Nenorėjau duot, aje per nevalią išlojo. Dėlto išlójo anas iš tavęs nemaža pinigų. Ir išlojo, išviliojo močiutės dukrelę. Pats tai dar vis išsilóčiau. Gal tu išsilósi kaip nors.
11. išdainuoti melodiją: Liežuviu tai išlóju, o jei reiktų pagriežti, nemokėčiau.
nulóti
1. lojimu nulydėti: Šunes, nuloję lig vartų svečius, grįžo prie šeimininkų, uodegas vizgindami. Mūsų šuniukas šįnakt kaži ką lojo lojo ir nulójo į pamiškį. Šuo jį nulójo ir parlojo.
2. suloti, paloti: Tas šuo, lyg nebuvęs, nuo vežimo nušoko, keliais balsais nusilodams. Tegu nusiloja tas šuo, kuris stora grandine pririštas prie Dambravos dvaro vartų.
3. negražiai nušnekėti: Nebijok, kai tėvų nėr, tai ir Jonas nulója.
4. išjuokti: Jis reikia gerai nulot, tai nebus tokis mandras.
5. išjuokimu, apkalbėjimu ką atimti: Ak lodamas nenulója nei koją, nei ranką, ale negražu.
palóti
1. loti: Šunelis paloja, namelius daboja.
2. galėti loti: Turiu du kurtelius, gražiai palojančius. Nuo to per didelio lojimo dabar šunelis jau viškum nebepalója.
3. pašnekėti, pataukšti, paplepėti: Palójom palójom visos tarp savęs ir išejom katra kur. Moka ans gražiai palóti, tik ka reik eiti pri darbo, kvailas paliekti. Kai kada da sueinam, tai da palojam. Palok da šunies vietoj, palok. Mudviem smagiau eiti, mudvi taip pasilójam.
4. išpasakoti: Neiškentėjai kaip kalė, nepalojusi teisybės. Tau pasakau, tik, žiūrėk, kitam nepalok. Kai šeimyna dažinojo, tuojau motinai palojo.
5. negražiai kalbėti, nupliaukšti: Toki palojanti jų vyrai.
6. pasakyti ką, norint apšmeižti: Liežuvininkas privalo atloti, ką yra neteisingai palojęs. Ji bijo, kad kas ką nepalótų.
7. įskųsti: Jis nuėjo ir palójo valsčiuj.
parlóti
1. lojant pargrįžti: Lauk manę parjojančio, kurtelių parlojančių. Jau kurteliai parloja, jau žirgeliai paržvengia.
2. parlydėti lojimu: Kas jo nežino, girtas ir girtas: vakar vėl šunes parlójo namo.
pérloti
1. loti kurį laiką: Šią naktelę per naktelę kurteliai perlojo.
2. per daug lojant nuvarginti balsą, nebegalėti loti: Geras šuo visada persiloja. Gerasis šuo veikiai parsilo [ja].
3. nugalėti lojimu: Šuns neperlosi, moters neperkalbėsi.
4. praplepėti kurį laiką: Ta dūblė atsivilko ir pérlojo per visą dieną: nei pati dirba, nei kitam duoda.
5. perkalbėti, perprašyti: Mamaitė spyrės spyrės neduoti. Bet kaip pradėjo rankas bučiuoti, loti, ir perlojo – prižadėjo paskolinti.
6. kalbėjimu nugalėti, sukirsti: Padūkę Lenčių bobos, vos ne vos pati viena devynias parlojau. Tas senis visus pérlojo.
7. perpasakoti kitam: O, ana gera kalė, ką tik išgirsta, tą i pérloja kitam.
pralóti
1. pradėti loti: O ir pribėgau Gilijos kiemą, o ir pragydo raibi gaidaičiai, o ir pralojo margi kurtaičiai.
2. nugalėti lojimu: O jo liežuvis – nė penki šunys nepralós!
3. prašnekėti kurį laiką: Jau mes kaip sueisma, tai perdien pralójam. Su žmogum pralót netrunki dienos.
4. šnekant nuvarginti, sugadinti (liežuvį): Bepolitikuodami buvo praloję liežuvius.
prilóti
1. lojimu pasiekti: Būč nusviedęs į ten, kur nei šunys nepriloja, nei gaidžiai neprigieda.
2. pripasakoti, priplepėti: Visokių niekų ji prilojo. Nu, ką ans neprilójo. Aš manau, kad jis Danieliui visokių niekų prilõs.
3. prisikalbėti, prisigerinti: Jonas jau prie tos mergos prisilójo.
4. įkalbėti, įsiūlyti, daug šnekant: Pripiršai, prilojai mūsų sesutę.
5. užtektinai priplūsti ką, prikeikti: Kiek prilója, kiek prikeikia girti!. Mano kojelės prisivaikščiojo …, ė pristavas prisilojo.
6. priskųsti: Tavo ta sesuo geroji prilojo. Ji, nuėjus pas mokytoją, prilójo, o ta jau ir pyksta. Prilójo, kad aš špijonas.
sulóti
1. trumpai loti: Toli toli sulojo šuo. Ir sulojo margi kurteliai, ir išėjo jaunoji mergelė. Šuneliai sulójo, sveteliai sujojo, ir prijojo pilnas kiemas baltųjų svetelių. Tuo tarpu kažkur ūmai sutratėjo šūviai, paskubomis, springdami ir vėl atsigaudami, sulojo kulkosvaidžiai. Trumpai sulojo uosto sirena.
2. trumpai aploti: Ar ar ar sulójo, maniau tėvą sulójo.
3. nugalėti kalbėjimu, sukirsti: Mūs bernas Marę labai greit sulójo, nors ir ta turi liežuvį.
4. susibarti, susiplūsti: Jiej suslójo – jiej susgadys, mumi nėr ko te lįst.
nė lãpė nesulójo. niekas nesužinojo.
užlóti
1. suloti: Nė vienas šunis dvarnas neužló [jo]. Ir užlojo juodi kurtai an uošvio dvarelio. Ir užlojo pikti kurtai ant mano žirgelio.
2. aploti: Par lauką vežtas, vėjo užpūstas, piktų šunų užlotas.
3. užsiplepėti, užsikalbėti: Nuėjau, užsilojau, ir neužrašė dviejų dienų.
nė šìlo lãpė neužlójo. niekas nesužinojo. .
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.