įpuikėti

puikė́ti, -ė́ja, -ė́jo.

1. gražėti.

2. būti puikiam, išdidžiam: Tartum nėra kam puikė́t, o, matai, vis tiek pučias.
įpuikė́ti. pagražėti: Tuo kartu ir vietovės įpuikėtų, ir ūkinykai įturtėtų.
išpuikė́ti. pasidaryti išdidžiam, išpuikti: Kodėl taip išpuikė́jai – niekad pas mum nebeatvažiuoji? Nuo piršlių lankymo mergaitė išpuikėjo ir nei už vieno bernelio tekėti nebenorėjo. Kas ižpuikės o be vieros.
prapuikė́ti. kiek išpuikti, išpuikėti: Mes sakom, gal ar prapuikėjo, kad neatėjo. Prapuikė́jo – nebenori sustikt.

Įrašas
Paaiškinimas	<b>puikė́ti, </b>-ė́ja, -ė́jo. <br/>1. <span class="explanation">gražėti. </span> <br/>2. <span class="explanation">būti puikiam, išdidžiam: </span> Tartum nėra kam puikė́t, o, matai, vis tiek pučias. <br/><b>įpuikė́ti</b>. <span class="explanation">pagražėti: </span> Tuo kartu ir vietovės įpuikėtų, ir ūkinykai įturtėtų. <br/><b>išpuikė́ti</b>. <span class="explanation">pasidaryti išdidžiam, išpuikti: </span> Kodėl taip išpuikė́jai – niekad pas mum nebeatvažiuoji? Nuo piršlių lankymo mergaitė išpuikėjo ir nei už vieno bernelio tekėti nebenorėjo. Kas ižpuikės o be vieros. <br/><b>prapuikė́ti</b>. <span class="explanation">kiek išpuikti, išpuikėti: </span> Mes sakom, gal ar prapuikėjo, kad neatėjo. Prapuikė́jo – nebenori sustikt.
	Išsaugoti

Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.