dūzgė́ti, dū́zga, -ė́jo. duzgė́ti, dùzga, -ė́jo
1. bildėti, dundėti: Audžiant staklės dū́zga. Dū́zga bilda žemužėlė nuo žirgo kojelių. Po mano kojom žemė duzgė́jo. Duona iškepusi dūzga, kad barškini. Duona kepusi duzga.
2. zvimbti, bimbti: Nutūpė musė, dūzgėdama sparnais. Vai dūzgia dūzgia sode bitinėlis. Vilnas susiverpdavo, ligi išnakčių dūzgėdama rateliu.
3. kalbėti, plepėti: Neduzgėk, jei nežinai, iš kur vėjas pučia. Eikit greičiau iš čia neduzgėję, neduodat ir miego.
įsidūzgė́ti įsiūžti, įsismaginti dūzgėti: Visas kaimas ūžė, lyg koks įsidūzgėjęs avilys.
išdūzgė́ti. išdundėti, išvykti: Žentas išdūzgė́jo, t. y. išvažiavo.
nudūzgė́ti. nudundėti, smarkiai nujoti, nuvažiuoti: Matyt nematė, girdėt girdėjo, kai per lauką nudūzgėjo. Piršliai pas paną kad nuduzgė́jo!
padūzgė́ti. pašlamėti: O nuometėli mano plonasis, vėjo pučiamas dar padūzgėsi.
pardūzgė́ti. pardundėti, smarkiai parvykti: O tu iš kur teip vėlai pardūzgė́jai?
sudūzgė́ti.
1. subildėti, sudundėti: Vežimas sudūzgė́jo, ir nematyt. Sudūzgėjo kibiras metamas. Kad aš ėjau per didį dvarelį, dvaružis sudūzgėjo.
2. suzvimbti, subimbti: Trys bitelės šilu lėkė ir lėkdamos sudūzgėjo. | Susiraukė kaktos, suduzgėjo murmėjimai.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.