įsišvokšti

švõkšti, -čia, -tė.

1. ošti, ūžti, šniokšti: Švõkščia medžiais. Švokščia žalia giria. Liepa kasdien švokščia savo plačiai iškerėtomis šakomis, šlama žaliais sultingais lapais. Pušys švokštė nuo vėjo. Žiūrai – tik lietus ir švõkščia. Upė, pavirtusi ežeru, švokščia, teškendama vandens perteklių per užtvankos briauną. Švokščia mendrynas, ūžia pušynas, manų brolelių kap nėr, tep nėr. | Alus švõkščia (pukši, burbuliuoja rūgdamas) .

2. sunkiai kvėpuoti, šniokštuoti: Jai gerklė įdėta buvo, tai švõkščia, būdavo, švõkščia. Atpuolė parilsęs, tik švõkščia, pūtuoja baisiausiai. Lokys švõkšdamas kopė nuo šakos ant šakos. Švykšta švokšta amžiaus gale žmogus susidirbęs. Teip arklys pradėjo švõkšt, kad už varsto galėjo girdėt. Jeigu pavaserį pirma pamatai varlę, o ne skruzdėlę, tai sirgsi, švokši ir pūtuosi visus metus kaip varlė.

3. užkimusiu balsu kalbėti, šnypšti: Jis visada švõkščia kaip apkimėlis. Kad ji žodžio negali ištart – tik švõkščia. Švokščia kap gaigalas. Ką jis čia man švõkštė, nei suprast negalėjau. Kiba jau jis mirs, ba nešneka, o tik pro lūpas švokščia. Jeronimas, sukandęs dantis, švokščia Onai tiesiai į veidą: – Neapkenčiu jo! Gaudė burna orą ir vėl švokštė gargaliavo savo giesmę. pakuždomis sakyti: Ana švokšte pašvokštė, t. y. pasakė paslaptę. Prisikišus švõkštė švõkštė jai į ausį. Švõkščia (bamba, niurzga), kad prastai gydžia, nežiūri. neaiškiai kalbėti, švepluoti: Dantes sudėti – švõkščia.

4. niekus kalbėti, pliaukšti: Ką tu čia man švokštì nebūtus daiktus. Žmonės švõkščia, kad tu sergi. Kai jis ateina, tai švõkščia švõkščia, net nusibosta klausytis.

5. tarmiškai kalbėti: Aš ne tep švokščiù kap jūs.

6. išduoti duslų, šnypščiantį garsą: Švokščia dumplės kiauros, kad pagenda, t. y. kad dvasia eita. Tavo dumtuvė kiaura švõkščia. Kap muša valandas, švõkščia [laikrodis]. Švõkščia, tuoj užvirs arbota. Čia virdulys pradėjo švokšti. Jo plaučiai jau visiškai švõkščia, kaip dumtuvės. Jos balsas švokščia – užkimo ir išsigando moteriškė.

7. gadinti orą, smardinti.

8. stelbti, gožti: Medžiai javus švõkščia.

9. smarkiai lieti: Ka pareidavo [rugių kirtikai],
tai mergaitės imdavo už kampo kur nor aplaistyt: švõkšdavo vandenį teip.
įsišvõkšti, -čia, įsìšvokštė; įsileisti švokšti.
iššvõkšti, -čia (ìššvokščia), ìššvokštė

1. kimiu, šnypščiančiu balsu ištarti: Led žodį ìššvokštė. Kad jis žodžio pro dantis neìššvokščia. Atėjau prašyti tave pažiruoti man vekselį, – siurbdamas karštą kavą iššvokštė pro dantis Kurapka. Tuos žodžius Jonas iššvokštė taip neaiškiai, kad niekas ir neišgirdo.

2. išplepėti. . Marytė viską išsìšvokštė Onai.

3. užgožti, nustelbti: Ąžuolas javus ìššvokštė.

4. neduoti vaisiaus: Žirniai įšsìšvokštė (per daug išaugo, išsiplėtė, ištįso) . | Moteris išsìšvokštė (ne laiku pagimdė) .
nušvõkšti, -čia (nùšvokščia), nùšvokštė

1. nuūžti, nuošti: Štai lapai sukrutėjo, suskambėjo – nušvokštė giria toliau.

2. niekus nukalbėti: Teip tai dar gudriai kalba, bet kai tik pradeda apie mergaites, ir nušvõkščia.

3. nugožti, nustelbti: Kai pasėji javus prie kelio, medžiais sodinto, tai medžiai nùšvokščia. Žmonės kalbėdavo, kad liepa be naudos auganti, tik viralus nušvokščianti. Jam nùšvokščia miškas [javus],
tai neauga.

4. išleisti dujas iš vidurių (pagadinti orą).
pašvõkšti, -čia (pàšvokščia), pàšvokštė.

1. kiek paošti: Čia tau ir pušelė pašvokščia, ir epušė pamirga lapais, ir eglė pasiūbuoja, ir berželis kasas taiso.

2. vos pakvėpuoti: Vienas, stipresnysis, mėgino aprišti smarkiai kraujuojantį felčerį, bet tas tik tik bepašvokštė, nieko nenuvokdamas.

3. įstengti švokščiančiu balsu pakalbėti: Vaikai nei nepàšvokščia – tep tos gerklės užaklytos (peršalę) .

4. pašnibždomis pasakyti: Ans pašvokštė, t. y. pasakė. Ma [n] senukė pàšvokštė, ka bus veselija.
prašvõkšti, -čia (pràšvokščia), pràšvokštė

1. švokščiančiu balsu pratarti, prakalbėti: Tai lauk iš mano namų kaip šuo pablūdęs! – prašvokštė uždususiu balsu. Neilgai, kunige, ta padėtimi naudosiesi. Užtikrinu tamstą, – prašvokštė pro dantis ponas Skrodskis. Senutė vos vos pràšvokščia žodį. įstengti prakalbėti: Prisgėrė, neprašvõkščia nė an ryto.

2. švokščiant praeiti.
prišvõkšti, -čia (prìšvokščia), prìšvokštė

1. prišnekėti, pripasakoti niekų: Prišvokštė prišvokštė visko kaip iš maišo. Prišvokštei man pilną galvą, net sopa.

2. pašnibždomis prikalbėti, prikuždėti: Senoji primokino, prìšvokštė, štai šita dabar ir neklauso.

3. prisiuostyti, prisišniaukti: Prisišvokštė senis tabako.
sušvõkšti, -čia (sùšvokščia), sùšvokštė.

1. suošti, suūžti: Pakilo vėjas, medžiai visi sùšvokštė. Štai lapai sušlamėjo, sukrutėjo šakos, viršūnės sulingavo, sušvokštė giria. Sùšvokštė medžių viršūnėm vėjas.

2. šnypščiančiu balsu pasakyti: Ligonis kažką sùšvokštė, bet niekas nesuprato, ko jis norėjo. Nuo skausmo geso jo sąmonė, ir jis kažką sušvokštė pro kietai sukąstus dantis.
užšvõkšti, -čia (ùžšvokščia), ùžšvokštė.

1. imti švokšti: Medžiai ùžšvokštė.

2. užgožti, užstelbti: Beržas bulbas ùžšvokščia. Tam daržely jau nieko nesodysim, ba klevelis vis ùžšvokščia ir ùžšvokščia, ką tę tik sėji.

3. užpūsti: Ir užšvokštė vėjas lemputę.

Įrašas
Paaiškinimas	<b>švõkšti, </b>-čia, -tė. <br/>1. <span class="explanation">ošti, ūžti, šniokšti: </span> Švõkščia medžiais. Švokščia žalia giria. Liepa kasdien švokščia savo plačiai iškerėtomis šakomis, šlama žaliais sultingais lapais. Pušys švokštė nuo vėjo. Žiūrai – tik lietus ir švõkščia. Upė, pavirtusi ežeru, švokščia, teškendama vandens perteklių per užtvankos briauną. Švokščia mendrynas, ūžia pušynas, manų brolelių kap nėr, tep nėr. | Alus švõkščia <span class="explanation"> (pukši, burbuliuoja rūgdamas) </span>. <br/>2. <span class="explanation">sunkiai kvėpuoti, šniokštuoti: </span> Jai gerklė įdėta buvo, tai švõkščia, būdavo, švõkščia. Atpuolė parilsęs, tik švõkščia, pūtuoja baisiausiai. Lokys švõkšdamas kopė nuo šakos ant šakos. Švykšta švokšta amžiaus gale žmogus susidirbęs. Teip arklys pradėjo švõkšt, kad už varsto galėjo girdėt. Jeigu pavaserį pirma pamatai varlę, o ne skruzdėlę, tai sirgsi, švokši ir pūtuosi visus metus kaip varlė. <br/>3. <span class="explanation">užkimusiu balsu kalbėti, šnypšti: </span> Jis visada švõkščia kaip apkimėlis. Kad ji žodžio negali ištart – tik švõkščia. Švokščia kap gaigalas. Ką jis čia man švõkštė, nei suprast negalėjau. Kiba jau jis mirs, ba nešneka, o tik pro lūpas švokščia. Jeronimas, sukandęs dantis, švokščia Onai tiesiai į veidą: – Neapkenčiu jo! Gaudė burna orą ir vėl švokštė gargaliavo savo giesmę. <span class="explanation">pakuždomis sakyti: </span> Ana švokšte pašvokštė, t. y. pasakė paslaptę. Prisikišus švõkštė švõkštė jai į ausį. Švõkščia <span class="explanation"> (bamba, niurzga), </span> kad prastai gydžia, nežiūri. <span class="explanation">neaiškiai kalbėti, švepluoti: </span> Dantes sudėti – švõkščia. <br/>4. <span class="explanation">niekus kalbėti, pliaukšti: </span> Ką tu čia man švokštì nebūtus daiktus. Žmonės švõkščia, kad tu sergi. Kai jis ateina, tai švõkščia švõkščia, net nusibosta klausytis. <br/>5. <span class="explanation">tarmiškai kalbėti: </span> Aš ne tep švokščiù kap jūs. <br/>6. <span class="explanation">išduoti duslų, šnypščiantį garsą: </span> Švokščia dumplės kiauros, kad pagenda, t. y. kad dvasia eita. Tavo dumtuvė kiaura švõkščia. Kap muša valandas, švõkščia [laikrodis]. Švõkščia, tuoj užvirs arbota. Čia virdulys pradėjo švokšti. Jo plaučiai jau visiškai švõkščia, kaip dumtuvės. Jos balsas švokščia – užkimo ir išsigando moteriškė. <br/>7. <span class="explanation">gadinti orą, smardinti. </span> <br/>8. <span class="explanation">stelbti, gožti: </span> Medžiai javus švõkščia. <br/>9. <span class="explanation">smarkiai lieti: </span> Ka pareidavo [rugių kirtikai], tai mergaitės imdavo už kampo kur nor aplaistyt: švõkšdavo vandenį teip. <br/><b>įsišvõkšti, </b>-čia, įsìšvokštė; <span class="explanation">įsileisti švokšti. </span> <br/><b>iššvõkšti, </b>-čia (ìššvokščia), ìššvokštė<br/>1. <span class="explanation">kimiu, šnypščiančiu balsu ištarti: </span> Led žodį ìššvokštė. Kad jis žodžio pro dantis neìššvokščia. Atėjau prašyti tave pažiruoti man vekselį, – siurbdamas karštą kavą iššvokštė pro dantis Kurapka. Tuos žodžius Jonas iššvokštė taip neaiškiai, kad niekas ir neišgirdo. <br/>2. <span class="explanation">išplepėti. </span>. Marytė viską išsìšvokštė Onai. <br/>3. <span class="explanation">užgožti, nustelbti: </span> Ąžuolas javus ìššvokštė. <br/>4. <span class="explanation">neduoti vaisiaus: </span> Žirniai įšsìšvokštė <span class="explanation"> (per daug išaugo, išsiplėtė, ištįso) </span>. | Moteris išsìšvokštė <span class="explanation"> (ne laiku pagimdė) </span>. <br/><b>nušvõkšti, </b>-čia (nùšvokščia), nùšvokštė<br/>1. <span class="explanation">nuūžti, nuošti: </span> Štai lapai sukrutėjo, suskambėjo – nušvokštė giria toliau. <br/>2. <span class="explanation">niekus nukalbėti: </span> Teip tai dar gudriai kalba, bet kai tik pradeda apie mergaites, ir nušvõkščia. <br/>3. <span class="explanation">nugožti, nustelbti: </span> Kai pasėji javus prie kelio, medžiais sodinto, tai medžiai nùšvokščia. Žmonės kalbėdavo, kad liepa be naudos auganti, tik viralus nušvokščianti. Jam nùšvokščia miškas [javus], tai neauga. <br/>4. <span class="explanation">išleisti dujas iš vidurių (pagadinti orą). </span> <br/><b>pašvõkšti, </b>-čia (pàšvokščia), pàšvokštė. <br/>1. <span class="explanation">kiek paošti: </span> Čia tau ir pušelė pašvokščia, ir epušė pamirga lapais, ir eglė pasiūbuoja, ir berželis kasas taiso. <br/>2. <span class="explanation">vos pakvėpuoti: </span> Vienas, stipresnysis, mėgino aprišti smarkiai kraujuojantį felčerį, bet tas tik tik bepašvokštė, nieko nenuvokdamas. <br/>3. <span class="explanation">įstengti švokščiančiu balsu pakalbėti: </span> Vaikai nei nepàšvokščia – tep tos gerklės užaklytos <span class="explanation"> (peršalę) </span>. <br/>4. <span class="explanation">pašnibždomis pasakyti: </span> Ans pašvokštė, t. y. pasakė. Ma [n] senukė pàšvokštė, ka bus veselija. <br/><b>prašvõkšti, </b>-čia (pràšvokščia), pràšvokštė<br/>1. <span class="explanation">švokščiančiu balsu pratarti, prakalbėti: </span> Tai lauk iš mano namų kaip šuo pablūdęs! – prašvokštė uždususiu balsu. Neilgai, kunige, ta padėtimi naudosiesi. Užtikrinu tamstą, – prašvokštė pro dantis ponas Skrodskis. Senutė vos vos pràšvokščia žodį. <span class="explanation">įstengti prakalbėti: </span> Prisgėrė, neprašvõkščia nė an ryto. <br/>2. <span class="explanation">švokščiant praeiti. </span> <br/><b>prišvõkšti, </b>-čia (prìšvokščia), prìšvokštė<br/>1. <span class="explanation">prišnekėti, pripasakoti niekų: </span> Prišvokštė prišvokštė visko kaip iš maišo. Prišvokštei man pilną galvą, net sopa. <br/>2. <span class="explanation">pašnibždomis prikalbėti, prikuždėti: </span> Senoji primokino, prìšvokštė, štai šita dabar ir neklauso. <br/>3. <span class="explanation">prisiuostyti, prisišniaukti: </span> Prisišvokštė senis tabako. <br/><b>sušvõkšti, </b>-čia (sùšvokščia), sùšvokštė. <br/>1. <span class="explanation">suošti, suūžti: </span> Pakilo vėjas, medžiai visi sùšvokštė. Štai lapai sušlamėjo, sukrutėjo šakos, viršūnės sulingavo, sušvokštė giria. Sùšvokštė medžių viršūnėm vėjas. <br/>2. <span class="explanation">šnypščiančiu balsu pasakyti: </span> Ligonis kažką sùšvokštė, bet niekas nesuprato, ko jis norėjo. Nuo skausmo geso jo sąmonė, ir jis kažką sušvokštė pro kietai sukąstus dantis. <br/><b>užšvõkšti, </b>-čia (ùžšvokščia), ùžšvokštė. <br/>1. <span class="explanation">imti švokšti: </span> Medžiai ùžšvokštė. <br/>2. <span class="explanation">užgožti, užstelbti: </span> Beržas bulbas ùžšvokščia. Tam daržely jau nieko nesodysim, ba klevelis vis ùžšvokščia ir ùžšvokščia, ką tę tik sėji. <br/>3. <span class="explanation">užpūsti: </span> Ir užšvokštė vėjas lemputę.
	Išsaugoti

Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.