įverpti
ver̃pti, -ia, -ė.
1. sukant pluoštą daryti siūlus: Rankomis, mašinomis ver̃pia. Dar ma [no] mama verpste ver̃pė, menu. Ver̃pia pagaliuką sukdama tarp pirštų. Boba ver̃pia – ratelis dr dr dr visą naktį. Viena koja vaiką supa [motina],
o kita – ver̃pia. Motriškos, nemokančios verpti, kur vilkas, kur šilkas, kur žvirblio galva – siūlas toks. Senelė ver̃pia, siūlas storas storas. Anas galėj [o] ver̃pt ir aust. Dvylika trylika metų turì, jau moma sodina po kuodeliu ver̃pt. Mas mažilelės pradėjom ver̃pti, austi. Kada jau padirbi visa, tada jau sėdi ver̃pt. Par žiemą ver̃psam ver̃psam, nu pavasario ausma. Ateina ruduo, tai tada ver̃piam linus, ateina pavaseris, audžiam drobes. Vasarą nėr kada ver̃ptien. Nakčia vyrai eina kult, o moterys ver̃pt. Su mamyte atsikeldavom nuo trejų valandų i ver̃pdavom, kad kraitis didesnis būt. Kada reikės ver̃pti, miego norėsi, širdis alps. Visi suguls, aš paliksu beverpiantì i snausu. Nuo Kalėdų lig Trijų karalių negalima verpt. Jei verpsi per Užgavėnes, rūdys linai. Lig Užgavėnių liuobam skubėti ver̃pti. Ažugavos [e] never̃pk – mėsoj privis kirmėlių. Teip liuob sakys, kad i ver̃pant y [ra] šilčiau. Verpiù verpiù, būdavo, net pirštais susuktais. Ver̃pdavo, net nugaros sulinkdavo prie ratelio. Ka savaitę ver̃psi, sekmadienį par aslą eini – kojos trata par narius. Ver̃psam, ka galvos judės. Kur jau geresni [linai],
tai ver̃pt pasilieki, o kitus taigi parduoda. Kad blizga, kad gražūs, kaip kasos linai, ir ver̃pt gera, tada gi plonai suverpi. Katra menkesnė – piemenė a pusmergė – ver̃piam pakulas. O tos pakulas į tokius kuodus suvels, ver̃ps dėl maišų, drobulių. Iššukuoji linus, kad jau būtų galima ver̃pt plonai plonai. Teip plonai ver̃pė – kaip plaukas. Kai plonai noris ver̃pt, reikia šeriniu šepečiu šukuot. Pašukos švelnios, jas ploniau galima ver̃pt. Labai blogos vilnos, susvėlę – nusizliebia ver̃piant. Suosurkėti siūlai – sukriai ver̃pta. Iššukuojam an dviejų šepečių, an medinių ir an geležinių, ir tada ver̃piam. Pleiskanes kanapes ver̃pdavo vietoj linų. Tiek linus, tiek vilnas – vis numie ver̃pė. Tas nūšukas atskirai verpsiam, tus linus atskirai. Linus reikia ver̃ptie in siūlų, tada mestie, austie, nešiotie. Vilnas karšia ir tada verpia. Mokėjau visa – ir ver̃pt, ir aust. Namie ver̃pdavai, namie ausdavai, drabužį pataisydavai stiprų, gerą. Aust neregiu, o ver̃pt da galiu. Dienom ver̃piam vienos, o bernai vakare ateina. Dieną linus verpia, naktį – pakulas. Jug ateis vakarai, motriškos tos su tais kalvaratais blerbins, ver̃ps. Turiu kalavartą ir dabar da verpiù. Motriškos tai jau lig pat pavasario ver̃pė su kalvaratais. Sulaužė, subuvo man ratelį, kuoj dar̃ aš verpsiù? Ver̃pė po balana pakulas, kyšterė [jo] kas ir užsikūrė. O dabar kam ver̃pt, kad yr pirkt visa?! Tai ką dabar ver̃psi – nei be linų yra…. Dvi klasi išėjau i dėdė nebeleidė: – Ui, Uršulyt, teip gražiai verpì! Ver̃pt mokėjau, ale nedaug ver̃pdavau, duodavom bobom ver̃pt. Ta [samdinė merga] par nedėlę ver̃ps, subatos dieną gaspadorius įsineš buožę i pasvers nedėlės darbą. Senoji verpė ūkininkėms linus ir vilnas, gaudama už tai pavilgo. Radai mane pas močiutę po vindeliu sėdint, baltus linus ver̃piant. Randu žvakelę šviesiai degančią, seną motulę linus verpiančią. Šilkus verpia, šilkus audžia, šilkininėm nešioja. Jos. plonai ver̃pia, tankiai audžia. Mano nei lineliai verptì, nei drobelės austos. Prisiveizdėkit lilijams (= lilijoms) lauko, kaipo auga, nedirba nei verpia. Verpiamàsis ratelis. Verpiamóji mašina. | Ir jy. nebagė, nakčia mėnesienoj ver̃pė kuodelį. Moma ver̃pia kuodelį. Ver̃pia kuodelius, sueina mergyštės ir berniokai. Duktaite mano, kad tu išaugtai, kuodelį verptai. Plonai verpsi – pasėdėsi, smulkiai malsi – pastovėsi. Be gijos (siūlo) verpsi, be balso ausi (trūkinės blogi verpalai) . Kas verpia be ratelio, kas audžia be staklelių? Plona plona drobelė neverptà, neausta. Nelytu nesnigtu nusiprausė, neaustu neverptu nusišluostė.
verptinaĩ. Verptinai (verpalu) atduoti. Pavasarį audėsi, o per žiemą ver̃pėsi. Jeigu vilna šiurkšti – nesiver̃pia, jeigu švelni – labai ver̃pias plonai. Pakulos ver̃piasi ant maišų. Nykštį pradildydavai, kai linai ver̃pės. Ver̃pės ir audės pati sau. In siūlo greit ver̃pias [triušių vilnos]. Ana sau ver̃psiantys. Ver̃pkis, dukružė, pati plonai. Verpkis, dukryte, ir dar ploniaus, aš tave leisiu ir dar toliaus. sukant pluoštą gauti ką: Iš tų [linų] ver̃pdavo geriausius siūlus i dėl siuvimo, i dėl audimo. Aš kriaučiuko nemylėsiu, siūlų verpti nemokėsiu. Man paliepė mamulytė plonas gijas verpti. Visus darbus pametusi, reiks siūlelius ver̃pti. | Prie vokiečiais tai reikdavo dilgynes raut – šilką mat ver̃pdavo iš dilgynių. Seniau drabužiai visi numūs austi, verptì buvo. Iš tų [linų] marškinius ver̃pdavom. Ver̃pkit, mergos, abrūsus, ginkit bimbalus į Prūsus. Motina tyli nuošalėj, savo minčių siūlą verpia. Verpiate žodžių siūlus, audžiate oro kilimus? Merginos ėmė verpti savo pasikalbėjimo siūlą. Mėlynos sutemos verpia sapnus.
2. verstis verpėjos amatu: Ale kaip mes gyvensma, kai nebever̃psma?! Pirkaitė menka, sodelaitis, jos tik ver̃pė, iš kuodelių ir gyveno.
3. gaminti ploną lipnų siūlelį. Jūs žinote, kad šilkai tokių dyvnų kirmėlių, arba patrankų, verpiami. Mūsų voras kryžiuotis … turi keturias verpiamąsias karpas ir aštuonias akis. Visų šių vabzdžių (bičių, vapsvų, skruzdėlių) lervos baltos, bekojės, daugumos turi verpiamąsias liaukas.
4. skylę daryti, smeigti, skverbti. . skverbtis: Didžioji šaknis, kuri tiesiau nu kamėno į žemę teip giliai verpas, kol tiktai gal. Verpiasi man į ausį mažlietuvio sakytojo žodžiai.
5. pjauti (ppr. ką kietą): Aš verpiù klecką apsiautus su skleinyčia, t. y. spaudžiu. | Ko čia verpì (knaisioji, ieškai gardesnių kąsnelių) , valgyk!
6. kasti, bedžioti: Su lopeta, su medžiu žemę verpiaũ. kasant kelti, versti: I ta ans sau su tuo kastuvu ver̃ps tus kęsus.
verptinaĩ. Nedidelį daiktą gali ir verptinaĩ išverpti, didelį reik svertinai išsverti.
7. lįsti, brautis: Paršas ver̃pės pro tvorą, t. y. lindo. Kaž dėl ko senoji kiaulė ver̃pas pri paršelių.
8. stiebtis, kilti: Varpinė ver̃piasi į dangų. Ver̃ptis į orą. Vijokliai verpiasi sienomis.
9. versti ką daryti, spirti, raginti. . stengtis ką pasiekti, labai norėti, veržtis: Brolis ver̃pias į darbą. Ver̃pas būti kunigu. Į skaitymą never̃pkis.
10. tekėti (ppr. smarkiai): Kraujai eina, tik ver̃pia.
11. pustyti: Ver̃pia i ver̃pia visa diena. sūkuriuoti: Tyrų dulkės verpias, sukas.
12. murkti, murkuoti, parpti: Ko ver̃pa katinukas? Katė, dėkingai verpdama, iškėlusi uodegą kelis kartus šonu perbraukė per kareivio kelnes.
13. ėsti, šlamšti: Tep gražiai ver̃pia karvė šieną. Veršiai šieną verpte ver̃pia. godžiai valgyti: Ver̃pia ir ver̃pia blynus.
pirštù ver̃piamas. labai liesas.
vìlnoms (mìlui) ver̃pti lìkti. neištekėti: Vìlnom ver̃pt lìko merga. Kokia pavardė – tokia, tai vis moteriškė, o paskui liksiù mìluo ver̃pt.
apver̃pti, -ia (àpverpia), àpverpė.
1. verpiant apvyti, apsukti (siūlais): Širdelę špuolės àpverpė. Špūlę apver̃pti. Armuotieji siūlai yra sudaryti iš vidinių siūlų, apvytų arba apverptų mechaniniams poveikiams atspariomis medžiagomis.
2. verpiant aprūpinti reikiamu verpalų kiekiu: Seniau moterims kiek to darbo būdavo, kol visus apverpdavo, apausdavo. Bent du tris kaimus [mama] apver̃pia, apaudžia. Dešimt vaikų ir visus apver̃pt, apaust, aprėdyt [reikia],
kada tu čia dainuosi. Ji tur visus namus apver̃pti. Mūsų bobos jau apsìverpė, apsiaudė, dabar dykos būva. Ūkininkų žmonos neapsiverpdavo pačios.
3. kiek suverpti: Àpverpiau verpalus. Rudinį išmins linus, susimašinavosiam vilnas, apsiver̃psiam.
4. pralenkti verpimu: Ver̃pkiva lenkty: žiūrėsiu, a tu mani apver̃psi. Liuob verpsis vaikis su boboms, visas liuob apverps.
5. apraizgyti gaminant ploną, lipnų siūlelį. Voras musėlę apver̃pęs.
atver̃pti, -ia (àtverpia), àtverpė
1. suverpti.
2. užtektinai, iki įkyrėjimo verpti: Atsìverpiau, nebverpsu.
3. verpimu atlyginti: Gal parvežtum rožančių, aš atver̃psiu.
4. atpjauti (ppr. ką kietą): Atver̃pk ir man kiek sūrio. Atsìverpiau sūrio.
5. kasant, užbedant atkelti, atversti, atidalyti: Atver̃pk velėną. Jei šaknys tolie yra įsikerėjusios, reik jas ašria lopeta neparplėšant atver̃pti. atidrėksti nuo paviršiaus, atlupti, atplėšti: Atver̃ps tą šašą nu galvos i mes į kuknę.
įver̃pti, -ia (į̃verpia), į̃verpė.
1. verpiant įsukti, įpinti: Iñverpta juodulių siūluosen. Kurgi inverpei pumputį!. Į savo rūbus į̃verpė ir įaudė ji savo mislį ir savo gražumą.
2. verpiant pripildyti dalį verpstės, ritės: Boba inlipė aruodan ir, paėmus verpstę, kur buvo trupučiukas inverpta, kaišiojo iš aruodo, rodydama vyrui. Kad nereiks eit į kluoną, tai aš per kokį vieną dantuką įver̃psiu.
3. verpiant įsimiklinti, pradėti gerai verpti: Į pradžią ratelis ma [n] neina, o kai įsiverpiù jau, tai gerai eina. Kad tei [p] verpčiau, įsiver̃pčiau, kas dieną po tolką priverpčiau. Gerai įsiver̃pus, gali visą kuodelį pervakar suverpti.
4. įstengti, sugebėti verpti: Juk tokius stambius [linus] neįver̃psi, ka par vienus šepečius nušukuoji. įstengti, sugebėti suverpti kokį kiekį (ppr. daug): Ir įver̃pia gi rudenį moterys. Duktė į̃verpė verpalų šmotą. Kiek ten įver̃psu, snaudu. Jeigu par dieną įverpia tolką, tai jau gera verpėja.
5. verpiant sureguliuoti: Senas kalvaratas yr daug geresnis už naują – senas jau yr į̃verptas.
6. įsivynioti, įsivyturti. Vikšras įsiver̃pia. Įsiver̃pusi kirmėlė. Galėdama dabar plaukti meduje, ji įsiverpia ir pagaliau išeina išaugęs vabzdys. Iš kitų kiaušelių išsiris vikšreliai, bet ir jų dauguma žus dar prieš įsiverpdami. Iki kol jos po kokio čėso pirm neng į plaštekes pavirtusios, į šilkinius kamuolėlius kaip vorai į savo tinklus įsiverpia. | Bitė plaukuosna insìverpė (įsivėlė) .
7. įbesti, įsmeigti (ppr. į ką kietą): Įver̃pk peilį į sūrį, ir atskils skybelė. Įverpt ką sau galvon. Insìverpė galvon kas. persmeigti, pradurti (ppr. ką kietą): Ar jau gal velėną įver̃pti? Žemė tokia kieta, nėkaip negaliu įver̃pti. įremti: Sena išsišakojusi kriaušė į̃verpė dangun savo viršūnę ir kažin ką rimtai galvoja. Bokštas į̃verpė į dangų viršūnę. Už tvoros retos jaunų medelių šakos, įsiverpusios į dangaus mėlynumą. įbesti, įsmeigti į ką (akis): Trumpai atsakė Maldutis ir įverpė akis į savo pamokslą. Labai nekantriai laukiau šviesos, įverpęs akis ton vieton, iš kurios girdėjom naktį armotų trenksmą. Akys buvo įverptos į nelaimą atenčios jo būsenos. Išvydo motinos akis, klaikiai įsiverpusias į jo nugarą. įsigilinti į ką, įnikti, įknibti: Įsiver̃pęs į knygas ir valgyti užmiršta.
8. skverbiantis įlįsti, įsisiurbti: Erkė įsìverpė į kūną, į tešmenį. Alksnynų erkė įsiverpa karvėms į tešmenis, į kirkšnis, į pakakles. Jis buvo toji kinivarpa, įsiverpusi į pačią medžio šerdį ir ėdanti ėdanti. Kodėl manęs niekas nepasodino medžiu? Ir nedavė šaknų plėšriai įsiverpti į tėviškės molį?
9. įsibrauti: Vagiai insìverpė svirnan. Kap šeškus insìverpia kur, tai gali ir dešimt vištų padusint.
išver̃pti, -ia (ìšverpia), ìšverpė
1. verpiant padaryti (ppr. tam tikros kokybės) siūlus, suverpti (pluoštą): Moterėlės išver̃pdavo [vilnas] plonai, gražiai. Sekas plonai ižver̃pt tokia vilna. Geri linai, ploniau galėjai išver̃pti. Pašukiniai tie yr, kur pirma nubrauka, negali gerai išver̃pti. Pašukas drobulėms išver̃psiam plonai, išausiam, teip būs gražios. Plonai išverpsiu, tankiai išausiu ir baltai išbalinsiu. verpiant gauti: Katroj nemoka drobei išver̃pt lygų siūlą, toj eina pakulų ver̃pt. Verpalai į nėkus išverptì, par plonai. Teip išver̃pdavom plonai, kad tą tolką išverdavo per žiedą. Jaunos mergelės, gražios mergelės, katros ìšverpėt plonai sruogeles, rėžkit stuomenis nors liki kelių. | Atkočines drobes išver̃psi ir per žiedą perkimši. Ka minkštos vilnos, silkus gal išverpti. Suverpk šitais pakulas, išverpk šilkų tolkutes. Iš pašukų verps drobules, o kiti liūb i marškinius išsiver̃ps tokius pastorus. Be nokinimo buvo praktikuojama dar viena gamtos priemonė – paspjaudymas, kaip daroma kuodeliui, kad plonesnis siūlas išsiverptų.
2. suverpti kokį kiekį; baigti verpti: Ar daug mašyna išver̃pia perdien? Teip tą pirmą vakarą tos laumės išverpė tą visą bosą [pakulų]. Kuoduką ìšverpiau ir sėdžiu. Man liepė ragana močeka, kad aš kasdien tuos linus išverpčia, o linų cielas maišas prikimštas. Aš išsiver̃psiu baltus linelius vidur tamsios naktelės. verpiant ištraukti: Jau ji tokia darbininkė, jau ji mums gal ir samanas iš sienos išverpt. Mes. tau būtumėm ir plaukelius, ir žarneles išverpusios. išvilioti: Jau Selvukas ką pamato, tai ir ìšverpia.
3. kurį laiką verpti: Visą savaitę ìšverpiau. Tris nedėlias, visą dieną aš tenai ìšverpiau.
4. kurį laiką verstis verpėjos amatu, užsidirbti verpimu: A dešimts metų ìšverpėv.
5. kasant, užbedant iškelti, išversti: Ìšverpiau diegą iš žemės. Duktė ìšverpė burokus, morkus iš šaknų. Ìšverpiau velėną. Vyrai ìšverpa velėnas kaip avino galvas. | Molio išverpta dalis, plyta.
6. išsigraužus išlįsti.
nuver̃pti, -ia (nùverpia), nùverpė.
1. suverpti (pluoštą): Linus nušukuoji, nùverpi – viskas iš lino būdavo. verpiant gauti: Nebnùverpa mun dratos (siūlo odoms siūti) .
2. truputį, kiek suverpti: Tik porą sprindžių [siūlo] nū nùverpiau.
3. verpiant pašalinti nuo ko: Vilnas nuo vindo nuver̃pti.
4. verpimu atlyginti: Skolą nuver̃pti.
5. verpiant nudilinti: Nùverpiau šėrę ir nulūžo. Nùsverpė galukas geležies, ką šakelėse ratelio, tai reikėj [o] priviryt tus galas.
6. nupjauti (ppr. ką kietą): Nuverpiau šaką medžio. Vidurėj nė viena šakelė netura augti, tujau reik ją nuverpti.
7. kasant, užbedant nukelti, atversi: Priš kasant velėnas, reik nuver̃pti pėpį. Velėną nuver̃ps, teip par du tris pirštus nukaiš.
paver̃pti, -ia (pàverpia), pàverpė
1. kurį laiką verpti; kiek verpti: Prieš kūrenimą pečiaus da paver̃pdavau. Reik paver̃pt, kol bulbės išvirs. Paimdavo kai kada siūlų, paver̃pdavo svetimiem. Valandikę turėsi laiko, atsisėsi da biškį paver̃pti. Motriškos dar valandą pàverpa.
2. kiek verpiant gauti: Kad būt sveikata, da paver̃pčia siūlų.
3. įstengti, pajėgti verpti: Be stričkos gi nepaverpsì, ana reguliuoja šniūrą ir špulią. O kanapių plonai nepaver̃psi.
4. baigti verpti, suverpti: Kap pàverpiam kuodelius, prasdėdinėj [o] audimas. Paskui jos pàverpė, nuej [o] gult. O aš žiemelę kuodelius paverpsiù. Jų moterys jau visas pakulas ir linus pàsverpė, tai dartės jau vilną žada pradėt. Ar jau pàsverpėt?
5. įpjauti, pasmeigti: Gauni paver̃pti tą sviestą su kuo norint, taip ans nekris.
6. kasant, užbedant atkelti, paversti: Su mieteliu paverpk man burokus, morkus. Paverpa bulvių kerą su šake ir nebereik nagų draskyties. Kam špygą po nosimi paver̃pti.
7. prasiveržti, prasiskverbti.
8. paėsti: Šiemet yra žolės, karvės gerai paver̃pia.
papaver̃pti, papàverpia, papàverpė. suverpti: Papàverpėm kuodelius.
pérverpti.
1. kurį laiką verpti, išverpti: Visą žiemą párverpiau linus.
2. daug verpiant gauti ko, daug suverpti: Ai, ką aš jau audeklelių pérverpiau.
3. verpiant pakeisti: Perverpsi tuos šiaudus in aukso siūlus.
4. verpiant sudilinti: Ka párverpti kalvarato dantys, spalis užsikabina už dantų. Parsiverpusi šėrė ratelio. Pársiverpę yr, pardilę šėrio dantys, papjauna siūlą.
5. verpiant prasitrinti, prasikiurdyti: Pirštų galai nuo spaliuotų pakulų parsiverpė, t. y. kiauri paliko. Pirštas parsiverpė: gyvąją meisą pasiekė. Kad pirštai neparsiverptų, reik antsirišti skiautelę.
6. persmeigti, perdurti: Koją vieną parverpė, … antrą teipag parverpė, lygiai abi sudėjo. Liesas šuo, párverpamas. Párverpiami gyvuoliai parejo iš ganyklos. Išbūs [katinas] po tris dienas páverpamas, neėdęs.
piever̃pti, -ia, piẽverpė. priverpti 1: Ana ver̃pė, pỹverpė dvi špūli.
praver̃pti, -ia (pràverpia), pràverpė
1. truputį, kiek suverpti (pluošto): Tegul bent kiek linų praver̃pia. Sau da prasiver̃psiu vilnų. Pančekoms vilnų prasìverpuos, o taip kito nėko. Pavasarį prasìverpiau linų. truputį, kiek verpiant gauti ko: Prašukuok linų ir praverpk siūlų. Siūlų praver̃pk. Siūlų praver̃pt reikia. Prasìverpiau kiek siūlų ataudams. Siūlų prasverpsiù, baigsiu megzt megztinį.
2. kurį laiką verpti: Visą žiemą praver̃psi, paskuo sėsi austi, taip viskas ir ejo. Ratelis, kur nežinosi, – amžių pràverpiau.
3. pralenkti verpimu: Liuobu mergę praverpsu ir praausu, ka jauna buvau.
4. per daug priverpus (ritę ar jos dalį) leisti nuslysti siūlams. . Prasiverpusi špūlė.
5. verpiant prakiurdyti, nuvarginti: Mano pràverptos akys ir pirštai. Būlo, ir pirštus pràverpi. Seilėju seilėju ir praverpiù pirštą. Būdavo, verpi, tai pirštą pràverpi, tai va revai būna an pirštų. Pirštus pràverpėm, sunkus darbas buvo, prijunkę buvom ver̃ptie, kraujas eina iš pirštų. Prasver̃pia pirštai [nuo verpimo]. Duodi duodi [verpti],
tai būdavo čia pirštai – va grioveliai stovi prasiver̃pę, kiauri.
6. prapjauti (ppr. ką kietą): Sūrį pràverpiau.
7. prakasti: Į pakanalius pràverpei velėną, i būs viskas. pragraužti (skylę): Vanduo praverpė skylę šalia užtvankos. Prasìverpė vanduo bėgti iš prūdo, t. y. prasigraužė.
priver̃pti, -ia (prìverpia), prìverpė
1. verpiant gauti, suverpti (ko tam tikrą kiekį): Kiek i priver̃pdavai, i priausdavai, i kraičius kokius prikraudavai! Kiek mano priausta, kiek prìverpta, tai jau būt čia gryčia pilna. Atsikeldavom trečią valandą i verpdavom, priver̃pdavom daugybę. Jai. reikėj [o] priver̃pt šito siūlo, pasiūt, savo darbo visa buvo. Taigi reikia priver̃pt tiek siūlų, nebūdavo kada nei miegot. Priaust tai da greičiau, ale priver̃pt – tai! Rods visą amžių verpiau verpiau, esu musėtais kalnus priver̃pusi. Prìverpiau kalnus, priaudžiau didžiausias skrynes. Avis laiko, tai jau prìverpia vilnonių siūlų. Priver̃pia kanapių i mezga in šiaudyklelės bučių. Prìverpia, tada audžia, balina audeklus. Ką tu iš linų stukio priver̃psi? Kiek prìverpi, tiek turi išsiausti. Motka aust ruošias, o dar nepriverpta. Kap tik prìverpė, an kamuolio veja vienai šakai ir kitai šakai. Tai an kokių dvylika sienų prìverpiau tik drobės. Prìverpiau kamuolį kap kumelį. Da aš prieg mamai i verpiau svetimiem, gal tūkstantį tolkų prìverpiau. Mūsų didelei šeimai ji pati priverpdavo, priausdavo, primegzdavo, pasiūdavo. Kad neprìverpei po dūmeliu, tai nepriverpsì po saulele. Ne tiek priverpiau, kiek priverkiau.
priverptinaĩ. Prisìverpei linų, išsiaudei, pasisiuvai suknelę drobinę. Prisiver̃psi verpalų ir apkyrės tau. Aš dar priverptáu ir išaustau. Linų buvau prisiver̃pusi, tad aš mislijau austi. Diedo merga prìsverpė daug. Visiem metam prìsverpi. Prisverpiau storų kanapinių siūlų. Aš prisiverpsiu plonų siūlelių. Prisiverpiau, prisiaudžiau dvi skrynias drobelių. Mergos ne tinginės, kas prisiverpta ir prisiausta – tai jų.
2. pripildyti verpiant: Verpstui skriejant jie. išpeša ilgą ir lygų siūlą, nes juo ilgesnis vienu metimu siūlas, juo greičiau priverpiamas verpstas. Pakol pečius išsikūrins, aš dantį siūlų priverpiau. Atsisėdo po rateliu, tai ilgiau nesėdės kai pusvalandį – dantuką prìverpė ir eina. Dantys po dančio – per vakarą pilną špulią siūlų priverpiau. Špūlę priverpiau pakulų. Mergos susiūtura, katra pirma priverps špulias. Ka tarnavom, turi į vakarą špuolę priver̃pti. Kada priverpsì aukso verpstytę, sidabro verspčiuką, tada leisiu. Da špulią priverpsì, tada eisi gult. Kap kada prìverpi pilną špūlią be atsilsio. Kaupiną špulią prìverpia, net byra.
priverptinaĩ.
3. pridurti verpiant. . Liekai neprisiverpa, neprisiauda, stova išsikišę. Plaukus prisìverpiau beverpdama.
4. pakankamai verpti, pavargti nuo verpimo. . Jau prisiverpiau baltų linelių.
5. prismeigti: Kirminą pri žemės prìverpiau. Kas vaikas: sekmų metų, o parneša lydeką su persteke priver̃pęs [is]. priremti, prispausti: Kaip tik įejau į vidų – toks žmogus i priverpė pri sienos. priversti, prispirti ką daryti: Slinką darbininką kaip šunį prìverpiau prie darbo. Prisiver̃pęs dirba, rašo. Prisiver̃pęs verpei tu man akis, t. y. akijai, barei.
suver̃pti, -ia (sùverpia), sùverpė.
1. sukant (pluoštą), verpiant padaryti siūlus: Sùverpi, o tada audi. Sùverpė vilnas mašinom. Reikia suver̃ptienoj, taigi septyni žmonės buvo, reikė gi drapanų. Visi jos linai gražiausiai suverpti. Kai suver̃pdavo linus plonai, tai juos lenkdavo. Daužai daužai [linus],
o paskiau suver̃pt reikia. Linai dideliai iširai suverptì – negal į apmatus dėti. Kai gerai suver̃pta, netrūksta – gerai aust. Teip plonai suver̃pdavo, kad matkas par šliūbinį žiedą išlįsdavo. Vai, močiute širdele, kas tau linelius suverps? Pakulų suverpì storai. Vyrami sùverpiam pakulas, apdažom ir siuvam žiuponus. Suver̃pdavom [linus, pakulas],
tada ant vytuškų suvejam siūlus. Pirmiau [sia] nūplakas, paskiau pakulas, paskui pašukas reikdavo suver̃pt, po tam tik linai. Sùverpiau kanapę nuog marių krantelio. Nei kelnėms suverpė. Ką tamsi naktis suverps, tai saulės spinduliuos liuosai ir šviesiai išrodys. Po pirma susiver̃psma nūšukas, paskiaus verpsma pašukas. Verpti tai vilnas susiver̃pdavom: avių laikėm. Kai par trumpos vilnos, nesusiver̃pia gerai. Geras kalvartas, tai labai gražiai susiver̃pia. Kai šeriniais šepečiais [šukuoji],
tai gražiau susiver̃pia. Ploniau susiver̃psi, plonesnį išsiausi. Vienon ausin dvylosios karvės papūsk – susiverps, antron papūsk – susiaus. verpiant gauti ką: Suver̃piam siūlus, dedam puodus, pelenų primaišom ir tada kišam pečiun. Seilėk siūlą, sukriau suver̃psi. Ka dideliai sukriai suverptì tie tavo siūlai! Šaka šaką raita jojo, ir suverpei raitulį. Suverptasis siūlas užvyniojamas ant šeivelės, pradedant nuo smagračio, ir vėl paneriamas. | Kas man suverps plonas drobeles, kas man išaus margus raštelius. Suver̃pk suver̃pk man šilko drobelę. Ui, kad tu suverpsi man drobinelius be šėrės, be spūlės, be pryvarpstelės? I milą verpstėm suver̃pdavo. Suverpkit, sesės, gijelę ploną iš tūkstančio posmelių. Gyvenimas tavo suverptas laimės minkštųjų delnelių. Tai suverpti siūlai: kur žvirblio galva, kur mašalo žarna. Sùverpė gaidžiu [i] kelnes!. Megzdavom [kojines],
drobinių siūlų susiver̃piam gražiai, ir nusimezgam. Susiverpkie verpimėlį, išsiauskie audimėlį, pasisiūsi – bevilkėsi. | Ale tavo teip gražiai susìverpta to drobė. Čia verpsiu, susiver̃psiu sau kraitį, drobuleles.
2. verpiant suvartoti, baigti verpti tam tikrą kiekį (pluošto): Sùverpa tris keturius par dieną [kuodelius],
i par naktį vieną. Sùverpė kuodelį par vakarą. Kap regi kuodelį suverpia. Baigiam tas vilnas, jau visas sùverpiau, kiek turėjau. Turi suver̃pt viską, kol vieversys neparlėkė. Kiek mano suverpta, kalnai būtų. verpiant gauti tam tikrą kiekį (siūlų): Per vakarą reik tolką suver̃ptie, paskui tik gali eit gultie. Suverpkit ir man kokią tolkutę vilnos. Suverpiau du kamuoliu, tai išmezgė.
3. verpimu atsilyginti: Už paršus turėdavai susiver̃pt.
4. verpiant sudilinti: Da kalvartą turiu: vieną sùverpiau, tai an aukšto užumečiau. Kalvartą nusipirkai naują, gal jau nebesuverpsì. Sparnai [ratelio] susìverpė.
5. suskvarbyti, suvarpyti. .
6. godžiai suėsti: Ma [n] nereik ratelio, ma [n] veršiai šieną suver̃pia. suvalgyti: Jis vienas visas uogas suverps. Išalkęs sùverpė duonos riekę.
užver̃pti, -ia (ùžverpia), ùžverpė;
1. uždirbti verpimu: Šitie pinigai užverptì. Jug pačia miera ùžverpu, jug i maitinuos. Verpė davatkelė, nėrė, ale ką ten užver̃psi, ką gausi. Kiek verpėja gali užver̃pt pardien? Ažver̃pia, ažaudžia močia. [Motina] kartais kokį kepalą užverpdavo. Turiu du paršeliu ùžverptu, nebijau bado. Liuob užsiver̃psu kapeikos, kol įmačiau, daba nebįgaliu. Užsìverpiau kelis litus, vis užkišau reikalus. Aš šitą megztinį užsìverpiau. Jy vis po kiek ažsiver̃pdavo.
2. verpiant nuvarginti: Nuo verpimo net rankas ir kojas ažverpiau.
3. verpiant pripildyti: Ana ùžverpė dantį už špūlės galo. verpiant uždengti: Tu, sesyčiūt, visą gavėnią verpi verpi, ir saulei visus takus ažverpsì.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.