įžviegti

žviẽgti, -ia (-ta), -ė. žvíegti, -ia, -ė.

1. smarkiai, spigiai rėkti. Kiaulės žviẽgia, ėst nori. Tos kiaulės kvyka, žviẽga. Po ratais lenda i žviẽgia tas paršas. Daba cypa antai žalčiai (paršai) , kaip nešerti žviẽga. Gruodžio mėnesė [je] pats pjovimas [kiaulių],
išeik rytmetė [je] atsikėlęs, čia žviẽga, čia žviẽga. Žinai, kiaulės besotės, kita ramesnė, o kita ka žviẽgdavo, a tu šėręs, a nešėręs. Vakaras visai čia pat, kiaulės žviẽgia nesavais balsais, o jis žolės neparnešė. Tos kiaulės sustos, žviẽgs, kad neįeita į prymenę. Pjauna ten kiaulę, aš išeituos iš numų geriau, ka aš negirdėčiu anos ten žviẽgtant. Iškasė tokias duobes dideles, nuneš paršelį kokį menką, įmes ten, ans i žviẽgs. Kiaulė žviẽgia, ir jis paskui vytis. An pusdienio tos kiaulės pradeda žviẽgt, tada surėki kurr – lia – lia – lia – eina kiaulės namo. Kiaulės rėkdamos, žviẽgdamos tuoj namon lekia, bjauru ganyt. Eik pažoliauk kiaulėm, aure žviẽgia neliuobtos. Turgun nueini, kiek te alaso, kiek te paršų žviegimo, vienas až kitą smarkiau žviẽgia. Kaimynas turbūt šviežienos užsinorėjo, kiaulė kad jau žviẽgia [pjaunama]. Ko tos kiaulės taip žviẽgia, įkrėsk jom kiek ėdalo. Paršai apie pieno milžtuves bėgiodami tiktai žviegia, ir gana. Ot, pažvigdėm paršelius, kol išprausėm: žviẽgė baisiausia, visi girdėjo. Kiaulės, jei oras kokis, jei sulijo, tai žviẽgia ir namo spraudžias. Sugauna paršėką, pradeda žviẽgt ir visos subėga kiaulės. Girdi, pęslai žviegia, lovys kaip išmazgotas, matyti, nuo pat ryto nešerti. Kiaulės žviegė ausis nusikrimsdamos, avys stumdėsi visu būriu diendaržio kampe neradusios įprasto gardo. Kelkis, marti, ilgai miegi, apsuk girnas, kiaulės žviegia. Prieš lietų kiaulės žviẽgia. Kiaulės žviẽgia – gaspadinė ūlyčioj. Galva žviẽgia, gal kraujo spaudimas suskėlė. O visaip būdavo [ganant] – ir šalta, ir lyja, ir pilvas žviẽgia (valgyti norisi) . Kožna kiaulė pjaunama žviega. Kur šeimininkė ilgai miega, ten kiaulės visuomet žviegia. Alkanos i kiaulės žviẽga. Penant žviega, kepant čirška. Peninė kiaulė nežino, ko žieminė žviẽga. Kaip kiaulė – pati žviega, pati maišą plėša. Du žili paršiukai po žemėm žviegia. Du žili meitėliai po žemėm žviegia. Gyvulius šerdamas, žmones penėdamas eina laukan žviegdamas.
žviẽgiančiai. Staiga vienas kankinamųjų suriko pamišėliškai, žviegiančiai, kaip paršiukas. šaižiai žvengti: Arklį palaikį kokį turės, prigirdys šnapše, ka toks būs, vyraliai, eržilas, ka žviẽgs, ir apstatys žmogų. Motiekų drigantas žviega, žemes kasa, nenustova vieto [je]. Žviẽga tas drigantas, draskos tūse miškūse. Žviẽgia kumelys, net visa ūlyčia skamba. Žviega kaip Tilžės drigantas. Žviẽgia ant viso kaimo eržilai. Prisirišiau an stulpą, mano tik žviẽgia eržilas, o tu stovi te su vyžais. Asilas maišus, ant savo nugaros užkrautus, žviegdamas nešė. Žiūriu, kas daros: tai devynios stirnos žviegė. Kumelys kai pradė [jo] žviegt asiliūtę nusdabojęs, piestu pasistojęs. Žviẽgia arkliai susipjovę. cypti: Taip žviẽgia, taip rėkia tas šuniokas, kad negali apsiklausyt.

2. žvangėti, čerkšti, džerkšti: Ta čia anie kaukė tie tankai, žviẽgė ka anie čia lig pusnaktės. Miestūse lytus bėga žviẽgdamas nu stogų. Kad važiuoja ne savo greičiu [mašinos],
nat žviẽgia. Pjūklas žviẽgia kaip skerdžiama kiaulė. Kai žviẽgia zeimeris, eina va nat an širdį. Surūdijusios vinys šaižiai žviegė, lįsdamos lauk iš tų vietų, kur kažkada buvo sukaltos. Žviegė pavažos. Kieta ir be atlydžių žiema. O šalta, net žviẽgia ragės. Žviegia tramvajai, dunda asfaltas. Lygiai ratai netepti žviegiaũ [peršalęs]. Žviẽgia kaip sena spyna. Žviegia kai dalgis akminą palaižęs.
žviẽgiamai. Žviẽgiamai sušvilpti. švilpti: I mums pačiums tik žviẽga tos kulpkos pro šalį. Kap iššauja, girdėt, kap eina, tai net žviẽgia. Žviẽgia tik kulkos, ugnės lekia lekia. Pradėjo kulkos žviẽgt ir burgzt. | Prieš pustymą vėjas žviegia. Dusas toks: va mamos tetė teip va traukdavo, kad net žviẽgia.

3. balsu rėkti, garsiai klykti: Nežviẽk, viską padirbęs, sėdėk ant maišo i veizėk. Kas kiek, pasiunta žviẽgti kaip kiaulė pjaunama. Atskrido spiečius ir ant mañ’ susileido, kad persigandau, tai sūdna diena, kad pradėjau žviẽgt. O jie po ūlyčią laksto raiti, vadinasi, ir žviẽgia vokiškai. Da maž nieko ir nėr, kogi jau čia žviegi?! Surėkiau net žviegtè gryčioj, tai kad lėkė laukan. Nežviẽk ausin, be kai duosiu par snukį! Nežviẽk kaip skerdžiamas paršas. Ko žviegì kaip žiemakentis. Skauda bobai pilvą – rėkia, žviẽgia net naktimi. Žviẽgia kap kiaulė, tvoron inkliuvus. Ko čia žviegi kaip paršelis, į torą įkliuvęs. Iš pradžių, kai štai žentulis atėjo, Domiciukė kad pasišiaušė, kad pradės žviegti ir spardytis: „Aš eičiau už to seno aulo!“. Kriaučiukas subjuro visas, jis žviegte žviegė. O Jėzus, kad aš bijodavau, kad aš žviẽgdavau!

4. balsu raudoti, verkti: [Mirusių] vaikų žviegtè žviẽgė, kad raudojo. Kaip rauda, tai lyg žviẽgia. Ir žviegì kai kiaulė vielyjama. Ko tie vaikai žviẽgė? Nežviẽk kap paršiukas. Keturios pušys kanapėm mušas, o vidury kruta, žviegia.
žviegtinõs. Kitas žviegtinõs žviega nėko neturįs, o butelį nusitvėręs.

5. burbėti, reikšti nepasitenkinimą, skųstis: Kurkia i kurkia, žviẽgia i žviẽgia tas senis. Boboms tik žviẽgti, kurkti. Įkyri boba – žviẽga i žviẽga kaip kiaulė žieminė. Kitas žviegtè žviẽgė, kaip tas bendroves kūrė. Išsiėdusios bobos, subinių nepavelka, o žviega. Žviẽga i žviẽga žmonys – negerai i negerai. Nuog visko eina žmones pas daktarus, žviẽgia. Paėdę, tik žviẽga. Vyrą ir paršą šerk laikas nu laiko (reguliariai) – nežviẽgs. Ko žviegì, a nepaėdus.
žviegtinaĩ. Žviegtinaĩ žviega nėko neturį, badu mirštą.
žviegtinõs. Tie valkatos žviega žviegtinõs, dirbti nemoka i nenora. Bobos, žinai, žviẽgas, anoms reik vyro. įkyriai prašyti, kaulyti: Žviẽga i žviẽga, o tu, tėvai, kišk. Tik nežviẽk, vaikali, tų ledų, be reikalo vedžiaus [į miestą]. Žmonys žviẽga, prašo to šieno. Daug žviegančių̃, o nedirbančių.
žviegtinõs. Mieste vaikai, o algelės mažos, žviegtinõs žviega iš tėvų piningų. Žviegtinõs žviega vyrai gerti, nebliaunas.

6. magėti būti išleistam. Rudenį pinigai prie kiekvieno žviegia. Rublį tura i žviẽga tas rublis. Kad yr piningas kišenė [je],
pijokuo žviẽga: tura išleisti, išpirkti. Pinigai dar žviegia kišenėj. Kad pripirkta visa ko, gal tau litas kišeniuj žviẽgia? Mūs piniginė žviegia ažtat.

7. garsiai juoktis: O aš ne mėgėja buvau žviẽgti, ans juokas, o aš nūsisuku. Nežviẽk, jei aiškini, aiškink. Ka Pranciškus ką pasako, visi žviẽga, netveras juokais. O mergės tas skareles įsikandusios žviẽga i žviẽga, juokas i juokas. Žviẽga antai kaip kumelė su tuo drigantu. Ale pripuolė, tik su šaka džirkt [obuolius] i leka nešinys žviegdamì. [Vakare] eisi žviẽgdamas, juokdamos, i gana, būsi nepavargęs, rodos [per dieną dirbęs prie linų]. Anie žviẽgs ir žviẽgs – neita i neita gulti. Jums vėzdą kaip paimsu – jūs nežviẽgsiat sustoję. Teip juokias, net žviẽgia visi. Ir žviegs kai dykas beprotis iš kožno nėko. tyčiojantis juoktis: Užsikabinau kresčius [ant naščių] ir einu į prūdą, ka pradėjo tie žviẽgti, juokties iš munęs. Ir žviẽga, ir šaipos ta merga. išdykauti: Mes žviẽgam, siuntam, mums ir išaušo.

8. negražiai dainuoti, garsiai šūkauti: Nei dainuoja, nei rėkia – žviẽgia. Kas ten jų per dainavimas, tik žviẽgia kaip kiaulės. Žviẽgti griekas yr [surinkimininkams]. Žviegia kaip kiaulė. Ir kaip kiaulės almono (tikt gėda sakyti) kiauliškas dainas dainuot ir žviẽgt užsimanė.

9. būti prastam, liesam. Inpylė žviẽgančių burokų ir valgyk kad nori be nieko – burokas vandeny plauko.
apsižviẽgti, -ia (apsìžviegia), apsìžviegė. apsiverkti: Apsikrokėm, apsìžviegėm – ir viskas.
atžviẽgti, -ia, àtžviegė.

1. pakankamai spigiai rėkti, žviegti: Tai atsižviegė perdien uždarytos ir nepenėtos kiaulės!

2. žviegiant atbėgti. |. Į miestelio parką atžviegė gaisrinės [mašinos]. atšvilpti: Atžviegusios kulkos čiužėdavo pušų žievėje.

3. barantis ateiti: Įsiutus boba àtžviegė iš namo (tvarto) .
įžviẽgti, -ia, į̃žviegė.

1. žviegiant įbėgti.

2. pajėgti, galėti žviegti. |.

3. triukšmaujant įeiti: Nespėjau blynus iškepti – ir į̃žviegė, įskambėjo į trobą lašinskiai [per Užgavėnes].

4. įnikti šaukti kartu: Įsìžviegė bobos, nebė [ra] galo.

5. garsiai ir ilgai juoktis: Nu jau ka įsìžviegė, ta musėt i galo nebūs.
išžviẽgti, -ia (ìšžviegia), ìšžviegė

1. kurį laiką žviegti. įstengti žviegti: Iš badaus paršukai net neìšžviegia. išsirėkti: Vis dėlto mes. nors išsižviegiame, nors gerkles padreskiame ir tvartų duris palaužome.

2. išsiverkti, išsibarti: Bobos išsirėkia, išsìžviegia, ir jokių imparktų (infarktų) , vyras nerėksi.

3. verkiant, kaulijant išprašyti, gauti: Žviegė žviegė, ìšžviegė piningų, nulėkė pirkties kurtkės. Žviẽk kap kiaulė, ko tu čia išžviẽgsi. | Motynos ìšžviegė krikštyti, i to slaptai. Jug i kiaulė žviega žviega ir ìšžviega.
nužviẽgti, -ia, nùžviegė.

1. pradėti žviegti, sužviegti: Kiaulė nė nenùžviegė.

2. nusibaigti žviegiant: Žviegė tas nevėkšla, žviegė i nusìžviegė.

3. šaižų balsą keliant nutolti: Arklys suprunkštė, ir nužviegė laukais pavažos. O visa [velnių] veselia per mišką ir nurūko, nužviegė. Iš šilo išsinerdavo traukiniai ir nužviegdavo laukais. | Tik paspėjęs su puodu tuos pinigus kelman įdėt, kaip nužviegę kiaurai žemės su visu puodu. | Pinigai už kiaulę tik nùžviegė per gerkles (buvo pragerti) . nušvilpti: Bombos nužviegė žemyn. Yra pėdsakas, yra žymės, kad nugėrė kažin kas iš panosės [zuikį]. Ir šūvis nužviegė. nuaidėti: Katinas taip smarkiai surėkė, kad net per ausis nužviegė.

4. negražiai, šaižiai nusijuokti: Kartais ji bando nusijuokti, bet jos juokas yra metalinis – ji tik nusižviegia storai, tarškančiai, tarytum kas barškintų medinio puodo šukes.
pažviẽgti, -ia (pàžviegia), pàžviegė.

1. parėkti: Musia kai kąs nugaron, tai pažviegsì.

2. pabambėti: Kaip i motriška, vis paplepi, vis pàžviegi.

3. garsiai pasijuokti: Linksma, pažviegantì buvo mergelė. Ten nueję už klėtės pasistumdysma dar, pažviẽgsiam kaip kiaulės. [Kaimynė] ateita pasižviẽgti.
paržviẽgti, -ia (par̃žviegia), par̃žviegė. verkiant, žliumbiant parvykti: Žviegtinos par̃žviegė numie, visu keliu žviegė – įkyri vaikas.
péržviegti.

1. nustoti rėkti, žviegti: Páržviegs paršelis, veikiai nebilgėsias motinos.

2. perrėkti šaukiant: Motriška žviega páržviega: nelab susitarsi, susirokuosi.
pražviẽgti, -ia, pràžviegė.

1. kurį laiką rėkti, žviegti: Įkliuvusi kiaulė visą naktį pràžviegė.

2. ūžiant, blerbiant pralėkti: Vieną [gyvatę] jis matė suvažinėtą ant vieškelio, kai buvo atkrapenęs prie griovio ir ten jį apnešė dulkėmis pražviegdama juoda kaip kurmis mašina.

3. sušukti, surėkti: Pražviegė Ona tikrai pragarišku pasigėrėjimu, kad galės įgnybti savo rungėją.
prižviẽgti, -ia (prìžviegia), prìžviegė.

1. įkyriai spigiu balsu prikalbėti: O kiek vakar kamendorius jam. prižviegė dėl tavęs.

2. žviegimu, šūkavimu užsidirbti: Cit, vaikali, nežviek, užsidirbsi, prisižviẽgsi diržo.

3. garsiai prisijuokti: Prisìžviegėm iš to durniaus lig valios. Nu ta prisižviẽgsiam, ne [b] ibūs jėgos belaikyties. Prisìžviegėm iš to piršlio.
sužviẽgti, -ia (sùžviegia), sùžviegė.

1. žvigtelėti: Kiaulė sùžviegė kap ronyta. Nei sùžviegė tvarte, paėdęs i guli [paršiukas]. Paršelis jei sùžviegė, kiaulė pula an žmogaus, kaip baisiausis žvėris pula. Paršeliu du sužviegė nepatenkintu ir nusigandusiu. Baisiai sužviegė kiaulės, ko dabar neduoda joms ėsti.

2. sušvilpti: Netoli už kalnelio sužviegė traukinys. Pagaliau sužviegė garvežys, rečiau sudundėjo ratai, ir traukinys iš lėto trinksėdamas sustojo.

3. sudžerkšti, sugirgždėti: Kieme čaižiai sužviegė automobilio stabdžiai. Sužviegė geležinė velkė, ir ant slenksčio atsistojo klebonas.

4. surikti, sušukti: Sùžviegė nenorįs, neimsiąs. Vaikiai baidys aną. susirinkę ir ritins į pakalnę tekinį, ana kad sužviẽgs, tie ku ku ku krūmaliūse i prasijuoks. Perropojo [gyvatė],
sùžviegiau, surėkiau, ir gatava – neįkirto. Tiktai paskui jau Masiulienei kaip davė [plėšikas],
tai sùžviegė nebe savu balsu.
užžviẽgti, -ia (ùžžviegia), ùžžviegė.

1. sužviegti: Kap kiaulė àžžviegia, tai jau ėst nori. Šernas nuvirto, ùžžviegė [po šūvio]. Toj žiurkė tik ùžžviegė ne savo balsu.

2. galą gauti žviegiant: Kiaulių penėt neišeisi? Užsižviegs, tvartų sienas nugrauš. Katinas, ant stogo tupėdamas, akis pražiūrės, kiaulės užsižviegs.

3. negražiai užgiedoti, užgriežti: Ùžžviegė an visos bažnyčios kai girti. | Ai, saksafonai (saksofonai) kai užžviẽgs, visą muziką užglušina.

Jei žinote tikslesnę informaciją paaiškinančią 'izviegti' reikšmę, galite ją pakeisti: REDAGUOTI ^BETA

Įrašas
Paaiškinimas	<b>žviẽgti, </b>-ia (-ta), -ė. žvíegti, -ia, -ė. <br/>1. <span class="explanation">smarkiai, spigiai rėkti</span>. Kiaulės žviẽgia, ėst nori. Tos kiaulės kvyka, žviẽga. Po ratais lenda i žviẽgia tas paršas. Daba cypa antai žalčiai <span class="explanation"> (paršai) </span>, kaip nešerti žviẽga. Gruodžio mėnesė [je] pats pjovimas [kiaulių], išeik rytmetė [je] atsikėlęs, čia žviẽga, čia žviẽga. Žinai, kiaulės besotės, kita ramesnė, o kita ka žviẽgdavo, a tu šėręs, a nešėręs. Vakaras visai čia pat, kiaulės žviẽgia nesavais balsais, o jis žolės neparnešė. Tos kiaulės sustos, žviẽgs, kad neįeita į prymenę. Pjauna ten kiaulę, aš išeituos iš numų geriau, ka aš negirdėčiu anos ten žviẽgtant. Iškasė tokias duobes dideles, nuneš paršelį kokį menką, įmes ten, ans i žviẽgs. Kiaulė žviẽgia, ir jis paskui vytis. An pusdienio tos kiaulės pradeda žviẽgt, tada surėki kurr – lia – lia – lia – eina kiaulės namo. Kiaulės rėkdamos, žviẽgdamos tuoj namon lekia, bjauru ganyt. Eik pažoliauk kiaulėm, aure žviẽgia neliuobtos. Turgun nueini, kiek te alaso, kiek te paršų žviegimo, vienas až kitą smarkiau žviẽgia. Kaimynas turbūt šviežienos užsinorėjo, kiaulė kad jau žviẽgia [pjaunama]. Ko tos kiaulės taip žviẽgia, įkrėsk jom kiek ėdalo. Paršai apie pieno milžtuves bėgiodami tiktai žviegia, ir gana. Ot, pažvigdėm paršelius, kol išprausėm: žviẽgė baisiausia, visi girdėjo. Kiaulės, jei oras kokis, jei sulijo, tai žviẽgia ir namo spraudžias. Sugauna paršėką, pradeda žviẽgt ir visos subėga kiaulės. Girdi, pęslai žviegia, lovys kaip išmazgotas, matyti, nuo pat ryto nešerti. Kiaulės žviegė ausis nusikrimsdamos, avys stumdėsi visu būriu diendaržio kampe neradusios įprasto gardo. Kelkis, marti, ilgai miegi, apsuk girnas, kiaulės žviegia. Prieš lietų kiaulės žviẽgia. Kiaulės žviẽgia – gaspadinė ūlyčioj. Galva žviẽgia, gal kraujo spaudimas suskėlė. O visaip būdavo [ganant] – ir šalta, ir lyja, ir pilvas žviẽgia <span class="explanation"> (valgyti norisi) </span>. Kožna kiaulė pjaunama žviega. Kur šeimininkė ilgai miega, ten kiaulės visuomet žviegia. Alkanos i kiaulės žviẽga. Penant žviega, kepant čirška. Peninė kiaulė nežino, ko žieminė žviẽga. Kaip kiaulė – pati žviega, pati maišą plėša. Du žili paršiukai po žemėm žviegia. Du žili meitėliai po žemėm žviegia. Gyvulius šerdamas, žmones penėdamas eina laukan žviegdamas. <br/><b>žviẽgiančiai</b>. Staiga vienas kankinamųjų suriko pamišėliškai, žviegiančiai, kaip paršiukas. <span class="explanation">šaižiai žvengti: </span> Arklį palaikį kokį turės, prigirdys šnapše, ka toks būs, vyraliai, eržilas, ka žviẽgs, ir apstatys žmogų. Motiekų drigantas žviega, žemes kasa, nenustova vieto [je]. Žviẽga tas drigantas, draskos tūse miškūse. Žviẽgia kumelys, net visa ūlyčia skamba. Žviega kaip Tilžės drigantas. Žviẽgia ant viso kaimo eržilai. Prisirišiau an stulpą, mano tik žviẽgia eržilas, o tu stovi te su vyžais. Asilas maišus, ant savo nugaros užkrautus, žviegdamas nešė. Žiūriu, kas daros: tai devynios stirnos žviegė. Kumelys kai pradė [jo] žviegt asiliūtę nusdabojęs, piestu pasistojęs. Žviẽgia arkliai susipjovę. <span class="explanation">cypti: </span> Taip žviẽgia, taip rėkia tas šuniokas, kad negali apsiklausyt. <br/>2. <span class="explanation">žvangėti, čerkšti, džerkšti: </span> Ta čia anie kaukė tie tankai, žviẽgė ka anie čia lig pusnaktės. Miestūse lytus bėga žviẽgdamas nu stogų. Kad važiuoja ne savo greičiu [mašinos], nat žviẽgia. Pjūklas žviẽgia kaip skerdžiama kiaulė. Kai žviẽgia zeimeris, eina va nat an širdį. Surūdijusios vinys šaižiai žviegė, lįsdamos lauk iš tų vietų, kur kažkada buvo sukaltos. Žviegė pavažos. Kieta ir be atlydžių žiema. O šalta, net žviẽgia ragės. Žviegia tramvajai, dunda asfaltas. Lygiai ratai netepti žviegiaũ [peršalęs]. Žviẽgia kaip sena spyna. Žviegia kai dalgis akminą palaižęs. <br/><b>žviẽgiamai</b>. Žviẽgiamai sušvilpti. <span class="explanation">švilpti: </span> I mums pačiums tik žviẽga tos kulpkos pro šalį. Kap iššauja, girdėt, kap eina, tai net žviẽgia. Žviẽgia tik kulkos, ugnės lekia lekia. Pradėjo kulkos žviẽgt ir burgzt. \| Prieš pustymą vėjas žviegia. Dusas toks: va mamos tetė teip va traukdavo, kad net žviẽgia. <br/>3. <span class="explanation">balsu rėkti, garsiai klykti: </span> Nežviẽk, viską padirbęs, sėdėk ant maišo i veizėk. Kas kiek, pasiunta žviẽgti kaip kiaulė pjaunama. Atskrido spiečius ir ant mañ’ susileido, kad persigandau, tai sūdna diena, kad pradėjau žviẽgt. O jie po ūlyčią laksto raiti, vadinasi, ir žviẽgia vokiškai. Da maž nieko ir nėr, kogi jau čia žviegi?! Surėkiau net žviegtè gryčioj, tai kad lėkė laukan. Nežviẽk ausin, be kai duosiu par snukį! Nežviẽk kaip skerdžiamas paršas. Ko žviegì kaip žiemakentis. Skauda bobai pilvą – rėkia, žviẽgia net naktimi. Žviẽgia kap kiaulė, tvoron inkliuvus. Ko čia žviegi kaip paršelis, į torą įkliuvęs. Iš pradžių, kai štai žentulis atėjo, Domiciukė kad pasišiaušė, kad pradės žviegti ir spardytis: „Aš eičiau už to seno aulo!“. Kriaučiukas subjuro visas, jis žviegte žviegė. O Jėzus, kad aš bijodavau, kad aš žviẽgdavau! <br/>4. <span class="explanation">balsu raudoti, verkti: </span> [Mirusių] vaikų žviegtè žviẽgė, kad raudojo. Kaip rauda, tai lyg žviẽgia. Ir žviegì kai kiaulė vielyjama. Ko tie vaikai žviẽgė? Nežviẽk kap paršiukas. Keturios pušys kanapėm mušas, o vidury kruta, žviegia. <br/><b>žviegtinõs</b></b></b>. Kitas žviegtinõs žviega nėko neturįs, o butelį nusitvėręs. <br/>5. <span class="explanation">burbėti, reikšti nepasitenkinimą, skųstis: </span> Kurkia i kurkia, žviẽgia i žviẽgia tas senis. Boboms tik žviẽgti, kurkti. Įkyri boba – žviẽga i žviẽga kaip kiaulė žieminė. Kitas žviegtè žviẽgė, kaip tas bendroves kūrė. Išsiėdusios bobos, subinių nepavelka, o žviega. Žviẽga i žviẽga žmonys – negerai i negerai. Nuog visko eina žmones pas daktarus, žviẽgia. Paėdę, tik žviẽga. Vyrą ir paršą šerk laikas nu laiko <span class="explanation"> (reguliariai) </span> – nežviẽgs. Ko žviegì, a nepaėdus. <br/><b>žviegtinaĩ</b>. Žviegtinaĩ žviega nėko neturį, badu mirštą. <br/><b>žviegtinõs</b></b></b>. Tie valkatos žviega žviegtinõs, dirbti nemoka i nenora. Bobos, žinai, žviẽgas, anoms reik vyro. <span class="explanation">įkyriai prašyti, kaulyti: </span> Žviẽga i žviẽga, o tu, tėvai, kišk. Tik nežviẽk, vaikali, tų ledų, be reikalo vedžiaus [į miestą]. Žmonys žviẽga, prašo to šieno. Daug žviegančių̃, o nedirbančių. <br/><b>žviegtinõs</b></b></b>. Mieste vaikai, o algelės mažos, žviegtinõs žviega iš tėvų piningų. Žviegtinõs žviega vyrai gerti, nebliaunas. <br/>6. <span class="explanation">magėti būti išleistam</span>. Rudenį pinigai prie kiekvieno žviegia. Rublį tura i žviẽga tas rublis. Kad yr piningas kišenė [je], pijokuo žviẽga: tura išleisti, išpirkti. Pinigai dar žviegia kišenėj. Kad pripirkta visa ko, gal tau litas kišeniuj žviẽgia? Mūs piniginė žviegia ažtat. <br/>7. <span class="explanation">garsiai juoktis: </span> O aš ne mėgėja buvau žviẽgti, ans juokas, o aš nūsisuku. Nežviẽk, jei aiškini, aiškink. Ka Pranciškus ką pasako, visi žviẽga, netveras juokais. O mergės tas skareles įsikandusios žviẽga i žviẽga, juokas i juokas. Žviẽga antai kaip kumelė su tuo drigantu. Ale pripuolė, tik su šaka džirkt [obuolius] i leka nešinys žviegdamì. [Vakare] eisi žviẽgdamas, juokdamos, i gana, būsi nepavargęs, rodos [per dieną dirbęs prie linų]. Anie žviẽgs ir žviẽgs – neita i neita gulti. Jums vėzdą kaip paimsu – jūs nežviẽgsiat sustoję. Teip juokias, net žviẽgia visi. Ir žviegs kai dykas beprotis iš kožno nėko. <span class="explanation">tyčiojantis juoktis: </span> Užsikabinau kresčius [ant naščių] ir einu į prūdą, ka pradėjo tie žviẽgti, juokties iš munęs. Ir žviẽga, ir šaipos ta merga. <span class="explanation">išdykauti: </span> Mes žviẽgam, siuntam, mums ir išaušo. <br/>8. <span class="explanation">negražiai dainuoti, garsiai šūkauti: </span> Nei dainuoja, nei rėkia – žviẽgia. Kas ten jų per dainavimas, tik žviẽgia kaip kiaulės. Žviẽgti griekas yr [surinkimininkams]. Žviegia kaip kiaulė. Ir kaip kiaulės almono (tikt gėda sakyti) kiauliškas dainas dainuot ir žviẽgt užsimanė. <br/>9. <span class="explanation">būti prastam, liesam</span>. Inpylė žviẽgančių burokų ir valgyk kad nori be nieko – burokas vandeny plauko. <br/><b>apsižviẽgti, </b>-ia (apsìžviegia), apsìžviegė. <span class="explanation">apsiverkti: </span> Apsikrokėm, apsìžviegėm – ir viskas. <br/><b>atžviẽgti, </b>-ia, àtžviegė. <br/>1. <span class="explanation">pakankamai spigiai rėkti, žviegti: </span> Tai atsižviegė perdien uždarytos ir nepenėtos kiaulės! <br/>2. <span class="explanation">žviegiant atbėgti. \|</span>. Į miestelio parką atžviegė gaisrinės [mašinos]. <span class="explanation">atšvilpti: </span> Atžviegusios kulkos čiužėdavo pušų žievėje. <br/>3. <span class="explanation">barantis ateiti: </span> Įsiutus boba àtžviegė iš namo <span class="explanation"> (tvarto) </span>. <br/><b>įžviẽgti, </b>-ia, į̃žviegė. <br/>1. <span class="explanation">žviegiant įbėgti. </span> <br/>2. <span class="explanation">pajėgti, galėti žviegti. \|</span>. <br/>3. <span class="explanation">triukšmaujant įeiti: </span> Nespėjau blynus iškepti – ir į̃žviegė, įskambėjo į trobą lašinskiai [per Užgavėnes]. <br/>4. <span class="explanation">įnikti šaukti kartu: </span> Įsìžviegė bobos, nebė [ra] galo. <br/>5. <span class="explanation">garsiai ir ilgai juoktis: </span> Nu jau ka įsìžviegė, ta musėt i galo nebūs. <br/><b>išžviẽgti, </b>-ia (ìšžviegia), ìšžviegė<br/>1. <span class="explanation">kurį laiką žviegti. </span> <span class="explanation">įstengti žviegti: </span> Iš badaus paršukai net neìšžviegia. <span class="explanation">išsirėkti: </span> Vis dėlto mes. nors išsižviegiame, nors gerkles padreskiame ir tvartų duris palaužome. <br/>2. <span class="explanation">išsiverkti, išsibarti: </span> Bobos išsirėkia, išsìžviegia, ir jokių imparktų <span class="explanation"> (infarktų) </span>, vyras nerėksi. <br/>3. <span class="explanation">verkiant, kaulijant išprašyti, gauti: </span> Žviegė žviegė, ìšžviegė piningų, nulėkė pirkties kurtkės. Žviẽk kap kiaulė, ko tu čia išžviẽgsi. \| Motynos ìšžviegė krikštyti, i to slaptai. Jug i kiaulė žviega žviega ir ìšžviega. <br/><b>nužviẽgti, </b>-ia, nùžviegė. <br/>1. <span class="explanation">pradėti žviegti, sužviegti: </span> Kiaulė nė nenùžviegė. <br/>2. <span class="explanation">nusibaigti žviegiant: </span> Žviegė tas nevėkšla, žviegė i nusìžviegė. <br/>3. <span class="explanation">šaižų balsą keliant nutolti: </span> Arklys suprunkštė, ir nužviegė laukais pavažos. O visa [velnių] veselia per mišką ir nurūko, nužviegė. Iš šilo išsinerdavo traukiniai ir nužviegdavo laukais. \| Tik paspėjęs su puodu tuos pinigus kelman įdėt, kaip nužviegę kiaurai žemės su visu puodu. \| Pinigai už kiaulę tik nùžviegė per gerkles <span class="explanation"> (buvo pragerti) </span>. <span class="explanation">nušvilpti: </span> Bombos nužviegė žemyn. Yra pėdsakas, yra žymės, kad nugėrė kažin kas iš panosės [zuikį]. Ir šūvis nužviegė. <span class="explanation">nuaidėti: </span> Katinas taip smarkiai surėkė, kad net per ausis nužviegė. <br/>4. <span class="explanation">negražiai, šaižiai nusijuokti: </span> Kartais ji bando nusijuokti, bet jos juokas yra metalinis – ji tik nusižviegia storai, tarškančiai, tarytum kas barškintų medinio puodo šukes. <br/><b>pažviẽgti, </b>-ia (pàžviegia), pàžviegė. <br/>1. <span class="explanation">parėkti: </span> Musia kai kąs nugaron, tai pažviegsì. <br/>2. <span class="explanation">pabambėti: </span> Kaip i motriška, vis paplepi, vis pàžviegi. <br/>3. <span class="explanation">garsiai pasijuokti: </span> Linksma, pažviegantì buvo mergelė. Ten nueję už klėtės pasistumdysma dar, pažviẽgsiam kaip kiaulės. [Kaimynė] ateita pasižviẽgti. <br/><b>paržviẽgti, </b>-ia (par̃žviegia), par̃žviegė. <span class="explanation">verkiant, žliumbiant parvykti: </span> Žviegtinos par̃žviegė numie, visu keliu žviegė – įkyri vaikas. <br/><b>péržviegti</b>. <br/>1. <span class="explanation">nustoti rėkti, žviegti: </span> Páržviegs paršelis, veikiai nebilgėsias motinos. <br/>2. <span class="explanation">perrėkti šaukiant: </span> Motriška žviega páržviega: nelab susitarsi, susirokuosi. <br/><b>pražviẽgti, </b>-ia, pràžviegė. <br/>1. <span class="explanation">kurį laiką rėkti, žviegti: </span> Įkliuvusi kiaulė visą naktį pràžviegė. <br/>2. <span class="explanation">ūžiant, blerbiant pralėkti: </span> Vieną [gyvatę] jis matė suvažinėtą ant vieškelio, kai buvo atkrapenęs prie griovio ir ten jį apnešė dulkėmis pražviegdama juoda kaip kurmis mašina. <br/>3. <span class="explanation">sušukti, surėkti: </span> Pražviegė Ona tikrai pragarišku pasigėrėjimu, kad galės įgnybti savo rungėją. <br/><b>prižviẽgti, </b>-ia (prìžviegia), prìžviegė. <br/>1. <span class="explanation">įkyriai spigiu balsu prikalbėti: </span> O kiek vakar kamendorius jam. prižviegė dėl tavęs. <br/>2. <span class="explanation">žviegimu, šūkavimu užsidirbti: </span> Cit, vaikali, nežviek, užsidirbsi, prisižviẽgsi diržo. <br/>3. <span class="explanation">garsiai prisijuokti: </span> Prisìžviegėm iš to durniaus lig valios. Nu ta prisižviẽgsiam, ne [b] ibūs jėgos belaikyties. Prisìžviegėm iš to piršlio. <br/><b>sužviẽgti, </b>-ia (sùžviegia), sùžviegė. <br/>1. <span class="explanation">žvigtelėti: </span> Kiaulė sùžviegė kap ronyta. Nei sùžviegė tvarte, paėdęs i guli [paršiukas]. Paršelis jei sùžviegė, kiaulė pula an žmogaus, kaip baisiausis žvėris pula. Paršeliu du sužviegė nepatenkintu ir nusigandusiu. Baisiai sužviegė kiaulės, ko dabar neduoda joms ėsti. <br/>2. <span class="explanation">sušvilpti: </span> Netoli už kalnelio sužviegė traukinys. Pagaliau sužviegė garvežys, rečiau sudundėjo ratai, ir traukinys iš lėto trinksėdamas sustojo. <br/>3. <span class="explanation">sudžerkšti, sugirgždėti: </span> Kieme čaižiai sužviegė automobilio stabdžiai. Sužviegė geležinė velkė, ir ant slenksčio atsistojo klebonas. <br/>4. <span class="explanation">surikti, sušukti: </span> Sùžviegė nenorįs, neimsiąs. Vaikiai baidys aną. susirinkę ir ritins į pakalnę tekinį, ana kad sužviẽgs, tie ku ku ku krūmaliūse i prasijuoks. Perropojo [gyvatė], sùžviegiau, surėkiau, ir gatava – neįkirto. Tiktai paskui jau Masiulienei kaip davė [plėšikas], tai sùžviegė nebe savu balsu. <br/><b>užžviẽgti, </b>-ia (ùžžviegia), ùžžviegė. <br/>1. <span class="explanation">sužviegti: </span> Kap kiaulė àžžviegia, tai jau ėst nori. Šernas nuvirto, ùžžviegė [po šūvio]. Toj žiurkė tik ùžžviegė ne savo balsu. <br/>2. <span class="explanation">galą gauti žviegiant: </span> Kiaulių penėt neišeisi? Užsižviegs, tvartų sienas nugrauš. Katinas, ant stogo tupėdamas, akis pražiūrės, kiaulės užsižviegs. <br/>3. <span class="explanation">negražiai užgiedoti, užgriežti: </span> Ùžžviegė an visos bažnyčios kai girti. \| Ai, saksafonai <span class="explanation"> (saksofonai) </span> kai užžviẽgs, visą muziką užglušina.

Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.

įžviegti

#