laib|as, laiba
1. plonas (apie apvalius daiktus); priešingai drūtas 1, storas 2: Laibas žmogus, medis. Laibas kaip liepa, tvirtas kaip ąžuolas (folkloras).
2. plonas, aukštas (apie balsą): Kad suspiegė laibu balsu. laibai
prv.: Ä–mė laibai giedoti. laibyn prv.: Eiti laibyn. laibybė laibumas Žiūrėk: [drūtas] [storas].
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.