x
.
mantãčyti, -ija, -ijo (мaнтaчыць)
1. klaidinti, suvedžioti, apgaudinėti: Tu mantãčiji, t. y. nė prisakai, nė atsakai; prižadi, o neduodi. Kad duodi, tai duok, nemantãčykis, – sako tam, kas duoda ir atima. Vieną kartą sakys „parduoti“, kitą kartą sakys „neparduod“, tai mantãčijas.
2. mankštinti, manginti: Mantãčyte sumantãčija, t. y. suka. Mantãčijo narius, kol beatitaisė koją.
sumantãčyti. apgauti, apsukti: Bijau, kad nesumantãčytų.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.