nebuvėl|is, nebuvėlė dkt. kas seniai buvęs, netikėtas, retas; kas niekad nebuvęs: Svečias nebuvėlis atėjo. Veiksnio vardininkas nebuvėlis (lingv. veiksnio vardininko rūšis, kai veiksniu eina nesamas veikėjas).
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.