niẽkinimas. → niekinti.
1. panieka, nevertinimas, negerbimas, menkinimas: Sunku pakęsti tokį niẽkinimą. Jam paliko staiga pikta ant visų ponų už niekinimą prasčiokų, kurių prakaitu jie minta. Sopulius ir niekinimus kenti.
2. šmeižimas, žeminimas: Gero vardo niẽkinimas.
3. naikinimas, siaubimas, niokojimas.
išniẽkinimas. → išniekinti 1: Jis pilnas kasdieninio vargo ir visokio išniekinimo, o ištroškęs keršto, atsistojo prie savo „pono tėvo“ lovos. Jam, matai, mėšlo šakės – padermės išniekinimas!
paniẽkinimas.
1. → paniekinti 1: Jis su didžiausiu paniekinimu žiūrėjo į mane, daug mažesnį už save. Nieko nėr vargesnio, kaip trokštantį lobio atvest paniekinimop naudos. Gana bus paniekinimo ir rūstybės. Pridėjus prie to begalinį nešvarumą, kiaulė teisingai užsipelno žmogaus paniekinimą. Laukinių žmonių pasisveikinimai pilni pasiniekinimo.
2. subjaurojimas, suteršimas ko pagarbos verto, švento: Jautėsi kalti esą, leidę tokį šventos vietos paniekinimą.
suniẽkinimas.
1. → suniekinti 1: Kas paseno ir nukaršo, arti yra suniekinimo.
2. → suniekinti
3. Kad ne tas tada susiniẽkinimas (atsisakymas sumanymo), būčia dabar geresnį darbą beturįs.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.