gą́sčioti, -ioja, -iojo, gąsčióti, -iója, -iójo
1. prisibijoti, nuogąstauti; krūpčioti: Gulėjo Dėdelė apkasuose, gąsčiojo nuo kulkų zvimbimo. Į vidurį sietuvos. suplaukia gaujos mažų žuvelių ir gąsčiodamos metas atgal į tamsias pakriaušes. Kogi tu vis gą́sčioji, lyg kas motųsi šert? Arklys dykas pabuvo, tai, dviratį pamatęs, gą́sčioja. Ben kiek kur kas pro duris, tu gą́sčiok. Aš teip gąsčiójau, teip gąsčiójau, kad jam kas blogo neatsitiktų. Ko čia gą́sčiojys dėl nėkų? Vaikelis manęs vis gąsčiojosi. Nesigą́sčiok be reikalo – gal krūmas ar kas kitas. Arklys per krūmus ėmė gą́sčiotis. Naktį stovėjo tamsiame miške ir ėmė gą́sčiotis. Kam tu mane gandini, aš turiu gąsčiotis.
2. gąsdinti: Nereikia mažo vaiko gą́sčioti, paskui ir bijos.
3. krūpčioti, trūkčioti pečius: Ko čia gą́sčioji kaip per galvą mušamas! Kogi gą́sčioji – bijai šalto [v] andenio?
išgą́sčioti. išbijoti, išdrebėti: Kai viena namie likau, tai visą vakarą taip ir išgą́sčiojau. Žmonės išsigąsčioję buvo nuo tų vokiečių – pamatys ateinant, ir dreba.
nugą́sčioti. prisibijoti, baimintis: Širdis čia liepsnojo, čia vėl šaltis pūstelėdavo skersvėju, net pati savęs nugąsčiojo.
pagą́sčioti. patraukyti pečiais (iš nustebimo, abejonės): Jie padūsavo, pagąsčiojo ir nuėjo prie fligelio.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.