.
gõnyti, -ija, -ijo (гaнiць). gónyti.
1. peikti, smerkti; plūsti: Vaikų negónyk. Ką aname goniji, neapkenti. Tu negonykis, pasakysiu tėvuo.
2. bjauroti, gadinti, žaloti: Kam gõniji šunį, nukirsdamas uodegą, ausis?! Siuvikė gõnija drabužį siūdama. Sniegas snigdamas ir gõnija kelį, t. y. gadina.
3. maivytis, maitotis, darkytis: Ko tu gõnijys, t. y. daraĩs ne velug savo stono svetimu drabužiu?! Vaikai gõnijas, t. y. durnai elgias. Ko gónijys lygu mažvaikis? Ėsk, nesigónyk.
išgõnyti.
1. iškeikti, išplūsti: Kogi tu ten eisi pas juos, ar nori, kad išgõnytų?!
2. išgadinti: Išgõnijo lietus kelį, t. y. išgadino. Arielka išgõnys tau kraujį.
nugõnyti. nugadinti: Žąsys visus miežius nugõnijo.
sugõnyti.
1. supeikti, suniekinti: Tu tiktai mane sugónijai, ir tiek.
2. sunaikinti, sužaloti: Šiaudus gõnyte sugõnijo, o mėšlo nepadarė. Nukirtęs sugonijai sau pirštus ant amžių, t. y. sukoliečijai. Tu man bliūdą sugónijai (sudaužei) . Sugonytas arklys (sužeistas) . Pravažiuodamas su ašia obels žievę sugónijo. Kas tą skrynelę sugónijo – visas galas sutrupytas? Jų lavonai baisiai sugonyti. Savo kūną. peiliu susigonijęs.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.