.
lakìnti (-ýti), -ìna, -ìno. lėkti.
1. versti lėkti; versti greitai bėgti, ginti, varyti: Kam lakinì vištas nuo laktos? Negal sėti vėjuotie: vėjas lakina avižas. Nereik arklio be reikalo lakìnti: ant kojų greitai nupulna. Kaimas in plėnis lakino (degino) .
2. greitai vežti ar nešti: Jonelis, įsisodinęs Marelę į ratukus, lakino apsukui kiemelio. Lakináu lakináu tus daktarus, bet jau dabar vaikas sveikas. Jurgis tik lakìna šieną. Tas vaikas tik lakìna o lakìna tą vandenį. Jie. iš kovos tartum vėjas apalpusį vadą lakino. Sugrobė arklį, lakinasi turpes – jau lašno [ja] lytus.
3. smarkiai mesti, blokšti: Jis lakìno aukštyn grumstą. | Kad aš tave lakýsiu šalin nuo vežimo!
4. smarkiai kilti aukštyn (su sūpuoklėmis).
5. vėtyti (javus): Kai bus didesnis vėjas, reikės eiti lakýti javus.
6. plustinti, plaikstyti: Vėjas karūnas (vėliavas) lakìna.
liežùvį lakìnti. niekus tauzyti, liežuvauti: Tie nepraustaburniai tik liežuvius lakinti temoka. Tegul pirma išmoksta arti, sėti, tada galės liežuvį lakinti.
aplakìnti.
1. padaryti, kad greitai aplėktų, apskristų aplink ką. .
2. greitai apnešti aplink ką: Šuo, pagavęs pirštinę, aplakìno aplink trobą ir pametė.
atlakìnti
1. versti greitai atbėgti, atginti, atvaryti: Atlakìnti (arklį). | Vakarų vėjai iš jūrų marių atlakino rūkų.
2. greit atnešti, atvežti, atgabenti: Tujau ana nubėgo į klėtį ir cigonei devynis svarus lašinių atlakìno.
3. atlėkti, atskubėti: Tas, savo vyresnįjį išvydęs, kaip žaibas atlakino.
įlakìnti.
1. padaryti, kad įlėktų.
2. greitai įnešti, įvežti: Įlakinusi metė raktus Veronei. Žirgai vienu atsikvėpimu norėtų įlakinti savo viešpačius į tą kalną.
išlakìnti.
1. leisti ar priversti išlėkti, išbėgti; išvyti: Mes išlakýsim tą karvelį pro langą. Ak tu, piemens šmote, – sakau, – kam bitis išlakinai? Kas su geru nenori išlėkt, tas su nevalia išlakinamas. Šešuras tuo išlakiñs tą bobą laukan. | Ugnį kibirkštimis išlakìnti. Nereikia bijoti per daug šilumos išlakinti.
2. greitai išvežti, išgabenti kur: Vaikai motiną išlakìno į kitą parakviją. Kaip velniai dūšią pagavę išlakino tą nabagėlį. Į karietą įsvadino, Vilniaus keliu išlakino.
3. greitai išnešti, išvesti, išgabenti ką iš kur: Marikė vieną siekelį įpylė Joškiui į maišą, įbėgusi [į klėtį] atgal, ir antrą išlakino. Mergų valkčius pagrobę arba jas pačias už rankų išlakinę, išklegėjo iš pelkės.
4. smarkiai išmesti, išblokšti iš ko ar kur: Nesuopuok taip smarkiai vaiko – dar iš lopišio išlakìnsi! Su vylyčia, iš saidoko netyčiomis išlakinta, Achabą kiaurai pervėrė. Vilpštynė medų iš korių išlakinti (išsukti) .
5. (smarkiai) iškelti į viršų, išsupti: Vakar suopynėse vaikiai buvo muni lig pat balkio išlakìnę. Atskridęs vėjo sūkurys išlakina į orą mirštančių lapų daugybę. O draugijos įsteigėjas vėl stengės kiek galėdamas, kad draugija nebūtų išlakinama į padanges, nei kad ji būtų stumiama prie bedugnės krašto.
nulakìnti.
1. leisti, liepti nulėkti, nuskristi, nubėgti: Nė pati nešiau, nė kitam daviau – gegutę nulakinau.
2. greitai nunešti, nuvežti, nugabenti kur: Nulakìnk laišką į paštą. Nulakink kaimynuo pjūklą – gal kur prireikti. Įdaviau vaikams pavakarę, ir nulakìno vyrams akinamirk. Vienais vėjais (labai greitai) nulakino drigantas į miestelį. Ne visi teip nulakìna, ką pasiskolinę, kaip mes. Mes ten nulakìnomos į dvarą.
3. greitai nešant, vežant, pašalinti iš buvusios vietos, nugabenti tolyn: Gundino noras Patroklį ietim net ir Hektorui smeigti, bet greitakojai žirgai šitą vyrą tuojau nulakino. Jonelis, atsikėlęs vartus, nusilakino Marelę ratukuose.
4. smarkiai numesti, nusviesti, nublokšti: Jis paėmė ir nulakìno akmenį par stogą. Visiems trims su vienu kirčiu nulakìno galvas į pastalę. Atsipūtė šiaurys vėjas, nupūt [ė] vainikėlį, ir nupūtė nulakino į juodą purvelį.
palakìnti.
1. versti, leisti palėkti, paskristi: Palakìnk vištas nu laktos. Aš paukšteliui lėkti duosiu, aš paukštelį palakìnsiu. Visą tą kraštą į plėnis palakino (paleido plėnimis, sudegino) .
2. smarkiai išmesti, išsviesti (į viršų): Butą paplaišinti, į padanges palakìnti.
parlakìnti.
1. versti, leisti greit parbėgti: Iš kur tą arklį parlakinaĩ (greitai parjojai, parvažiavai) ?
2. greitai, skubiai parnešti, parvežti, pargabenti: Sėsk greit į vežimą, o par pusę valandos parlakìnsu į numus. Nušveisk į miestą – cukraus svarą parlakinsi. Tik prapuolė ans – jau ir parlakìnąs. Raganiukė parsilakino Joną į savo rūmą.
pérlakinti.
1. leisti, priversti perlėkti, perskristi: Ar párlakinsi vištą par torą? | Kulką per galvą perlakins.
2. nuvaryti nuo kojų, patraukinti: Pérlakinti (arklį).
pralakìnti.
1. leisti pralėkti, greit prabėgti pro ką: Piotras pro ją vaikštinėjančią paukščiu pralakindavo savo ristūną.
2. greitai pranešti, pravežti pro ką: Mačiau, daktarą pralakìno kaži kam.
prilakìnti.
1. leisti prilėkti, greit pribėgti prie ko: Valeras paėmė vadeles, arklius prilakinęs prie košarkos.
2. greitai prinešti prie ko: Marelė prilakino Joneliui terbelę.
sulakìnti. leisti, versti sulėkti. .
užlakìnti
1. greit užbėgti: Nemažai namiškiai nustebo, kaip su sykiu arkliai vieni ant kiemo užlakino.
2. greit užnešti, užvežti: Ant kalno mus su dviračiu lakinte užlakìno.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.