.
liū̃linti, -ina, -ino.
1. palengva, svyruojant eiti: Kur liūlini lyg koks seniokas? Niekad jis nepaskubins, nepabėgės – liūlina sau vienodai, ir gana. Jau namo liū̃lina Kaziukas. Ko liūlinies kap vėžys – nėr čėso!
2. palengva dirbti, dirbinėti: Nors nestiprus bernas, bet per dieną liū̃lina ir liū̃lina, nė kiek be darbo nebūna. Aš darbą dirbu – liūlinu i liūlinu.
3. norėti, smilti: Ans liūlinas šokti, gerti.
atliū̃linti. iš lėto ateiti: Kai valgyt, tai ir ana atliūlina.
įliū̃linti
1. pamažu įeiti: Inliūlino gi kaip debesis! Von iš gryčios, šunpalaiki!
2. įsmilti: Žentas įsiliū̃lina gerti, t. y. įsmilgsta (įsmilsta, įsmyla) gerti arielką.
išsiliū̃linti
1. pamažu išeiti; išlįsti: Iš po pečiaus išsiliūlino ir razvertė pieną.
2. įliūlinti
2.
nuliū̃linti
1. pamažu nueiti: Jokūbas girion nuliūlino. Kiaulė nuliūlino į kaimyno daržą.
2. gerai nušerti: Lašininės kiaulės tura būti nuliūlintos kaip grundalai.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.