klegénti, -ẽna, -ẽno.
1. kalenti, gagenti, kudakoti. Lizde starkus pamiškėj klegẽna. Po orą karveliai lakioja, klegena ant dangčio garnys. Jei tu toks gudrus, suprask, apei ką gužutis klegena. | Ežere gageno, giksėjo, klegeno laukinės žąsys. | Vištos ima klegénti – turbūt netrukus dės.
2. tarškėti, bildėti, kalenti: Ratai klegẽna [važiuojant]. | Sustingusias rankas prisiglaudė prie savęs, o dantimis teip klegeno, kad net galvoj ūžė.
3. garsiai tekėti, sroventi, čiurlenti: Aprimus lietui, nuo stogų klegeno vanduo.
4. garsiai juoktis, garsiai kalbėti: Mergos klegẽna, net lauke girdėti. Klegẽna ji ir klegẽna, kaip jai ir nenusibosta! Linksmas žmogus tas mūsų kaimynas: nuolatos klegẽna ir klegẽna. Visi iš juoko pradėjo klegénti. Ar reikia, ar ne – klegẽna be tvarkos. Nekentimas, kad tenai nebenusibosta klegenti kaip pasamdytom!
5. kalbėti: Jie visi mat vyrs į vyrą vien lietuviškai klegeno.
nusiklegénti garsiai nusijuokti: Ieva nusiklegeno ir nieko neatsakė.
suklegénti. imti klegenti: Gandras priėjo prie rato krašto, atsikrankštė ir suklegeno kaip malūnas ant upelio. Kluone gužutis parlėkęs, ant lizdo atsistojęs, suklegeno. | Aukštai padangėse suklegeno laukinės žąsys.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.