skam̃bti, -sta, -o. skámbti, -sta, -ė. suskambėti.
išskam̃bti. nustoti skambėti, gausti: Tamsūs žemi debesys skrido jau viršum tuščių išskambusių ganyklų.
nuskam̃bti. skambant nueiti, nusklisti: Nuskambo aidas lig marių.
suskam̃bti. suskambėti:
1. Aukso rakteliai suskambo, mūsų seselė prakalbo. Tuo jisai trenkė į baisųjį skydą septynodį priešo, stačiai į išlenktą vidurį jo taip, kad varis suskambo. | Didžiojo šeštadienio vakarą suskambo net gruodelis, ir valkos užsitraukė plonu ledeliu. Kaimo bažnytėlėje suskambo vienišas varinis varpas. Bet kai tik jis narvelį pajudino, suskambo skambalėliai. Suskambo varpeliai netraukiami. Garsiai suskambo styga.
2. Namas suskambo juoku. Eglinė troba suskambo. Naujom dainom suskambo gatvės – ir vietos liūdesiui nėra.
3. Vienam užvedus, antram pritarus, čia dar keliems prisijungus, suskambo daina. Suskambo salės ūžesy skardus Mažrimo balsas. sučiulbti: Vyturėliui suskambus, orams atšilus, kamanės susiieško vietą lizdui susukti.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.