sváičioti, -ioja, -iojo.
1. kalbėti nesąmones, niekus: Klausai, ką jis sváičioja, – nei tep buvo, nei ką! Sváičioji kai sapnas, nieko nežinodamas. Ką tu čia dabar sváičioji?! Ko ir sváičioji! Ans pasistatys numus, plikas būdamas! Jis visokius niekus sváičioja, kad ir sarmata klausyt. Eik, eik, ką tu čia dabar zauniji, vienus vėjus svaičioji. Viena boba svaičioja, o čia visi galus daros. Ansai, apie žvaigždes rašydamas, pradeda svaičioti, kad jos turinčios ilgokas nosis.
2. kliedėti (netekus sąmonės, sergant): Ligonis labai silpnas, beveik nesukalbamas. Tiktai sváičio [ja] ir sváičio [ja]. Jisai svaičiodamas tuos žodžius labai dažnai ištaręs.
3. kalbėti ar svajoti apie neįvykdomus dalykus; fantazuoti.
4. kvailioti, darkytis.
nusváičioti. svaičiojant nuklysti, nufantazuoti: Vaizduotei apyvarus paleidus, galima bet kur nusvaičioti.
pasváičioti; .
1. kiek svaičioti, nesąmones pakalbėti.
2. kiek pakliedėti (netekus sąmonės, sergant).
3. pafantazuoti: Saldu pasvaičioti ir gražu sapne paregėti.
prisváičioti. daug svaičioti, niekų prikalbėti.
susváičioti
1. imti svaičioti, klejoti.
2. svaičiojant sugalvoti, prasimanyti: Tie, girti būdami, tikro proto nustokę, tai vien jug paikume susvaičioja.
užsváičioti. susvaičioti 1.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.