.
telkšóti, tel̃kšo, -ójo.
1. stovėti. būti išsiliejusiam, tyvuliuoti: Vanduo neužšalęs par tvaną tel̃kšo visais pašaliais. Po lietaus visur valkos tel̃kšo. Matyt, daug lyta – klanai tel̃kšo. Telkšójo valkos po lietaus ant kelio. Orai tokie blogūs: ir vanduo jau po tuo šienu tel̃kšo. Čia nemažai lijo, net balutės tel̃kšo. Paimk lopetą, išleisk tą liūgą – mat tel̃kšo ir tel̃kšo. Kur dabar Platelių ežeras telkšo, buvo baisiausiais miškais apžėlusi vieta. Ežeras telkšojo ramus ir lygus – kai stiklinis. Telkšąs (stovįs, stovimas) vanduo kenkia žmogaus sveikatai. Ten, kur jis krito, ant žemės telkšojo balutė kraujo. Aplink laukus ir pievas žaliavo dideli miškai, o tuose miškuose telkšojo daugybė pelkių ir gilių ežerų. Telkšo ištižęs sniegas. | Viralas neišvalgytas puode tebetel̃kšo. Tel̃kšo pienas palietas.
2. būti užlietam vandeniu, mirkti: Nieko, matyt, nebus iš tų rugių – tel̃kšo žemė vandeny. Visas plotas bulbių tel̃kšo vandeny, subaigs šust. Apvirto vežimas, dabar ir telkšo rąstai purvyne.
3. gulėti, drybsoti: Ko tu teip ilgai telkšái lovo [je] ?! Ko telkšái kaip karvė pelkė [je] ?!
ištelkšóti.
1. kurį laiką išstovėti. Pelkė iki vidurvasario ištelkšojo kieme.
2. kurį laiką išbūti padėtam lietuje, vėjuje ir pan.: Ištelkšójo par visą rudenį tie pagaliai žardieno [je] pamesti.
nutelkšóti. būti apsemtam, nugrimzdusiam. .
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.