nuvėplinti
vė̃plinti (-yti), -ina, -ino. vė́plinti.
1. eiti kaip vėplai, išsiblaškius, žioplinti: Kur vė̃plini, t. y. eini išsižiojęs. Toks vėpla nežiūria, kur vė̃plina. Kur vė̃plini, eik pusryčių. Kurgi vė̃plini užkėlęs galvą, da kur nereikia įsistosi. Vė̃plina atsižiojęs – žiūria, kur varnos šika, nesiskubia eit namo. Vė̃plina kaip žemę pardavęs. Vė̃plina ir vė̃plina par laukus, gal jis namie darbo neturi. Nieko gero iš to vaiko nebus – vė̃plina tik kur stumiamas, ir tiek. Užtat nevė̃plink be kelio!
2. vėpla vadinti.
3. skėstis, vieptis: Skvernai vė̃plinas. Bernuolio klynas atsisegęs vė̃plinas.
apsivė̃plinti apsižioplinti: Gi žmogus apsivė̃plini ir pamatai Kauno vėplį. Suprato, jog užsigalvojęs rūke apsivėplino ir nebesižino kur esąs.
atvė̃plinti
1. ateiti kaip vėplai, išsižiojus, atžioplinti: O kogi tu čia atvė̃plinai žiopsotų? Atvė̃plina lūpą paleidus i stovia. Dar ir šiandie tas girtuoklis atvė̃plino pas mus. Ateina bajoras, atvė̃plina. Atėjo latvelis, atvėplino, suvalgė žvirblelį, sutriuškino.
2. atidaryti, atverti: Atvė̃plino duris, o dar neina. Neatvė̃plink durų, šalčio prieis.
3. atsivėpti, atsiknoti, atsisegti: Palto kalnierius atsivėplinęs. būti atsisagsčiusiam: Ko tu tokiam vėjuj stovi atsivė̃plinęs?
išvė̃plinti. išeiti kaip vėplai, išžioplinti: Išvėplino ir durų neuždaręs. Sušilo žmogus gryčioj ir vėl išvė̃plino.
nuvė̃plinti. nueiti kaip vėplai, nužioplinti: Kur jis vėl nuvė̃plino?
pavė̃plinti. padėti kaip vėplai, ne vietoje: Kad pavė̃plins kur kokį daiktą, tai užsimušk nerasi.
pravė̃plinti
1. praeiti kaip vėplai (ko nepastebint), pražioplinti: Parduotuvę pravė̃plinom. Pravė̃plino nepasisveikinęs.
2. pražiopsoti: Pravė̃plinau autobusą.
3. prasivėpti, prasižioti.
suvė̃plinti. suvaikščioti kaip vėplai: Kol suvė̃plysma, ir pirštinės šlapios.
užsivė̃plinti. užsivėpsoti, užsižiopsoti: Koks aš buvau žioplas ir neatsargus, užsivėplinęs į visokius barzdukus.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.