paaptinti

.
tìnti (týti), -sta (týsta. -a. -o (-ė).

1. nenormaliai plėstis, brinkti, plisti. Koja tìnsta. Labai kojosa puolė, pradėj [o] kojos týt. Anas gi palakstė basas po rasą, ir pradėjo kojos tint. Kol neaudė, netìno, paaudėj [o] – ir sutino kojos. Ta koja juk nė týsta, nė mėlynuo [ja]. Jai kojas atleido tìnę. Apstojo tìnę. Arklys stovi, arkliu [i] tìnsta kojos. Pradė [jo] ranka tìnt, net pažastin eina. Jeigu tìs, reiks gramdyt kaulą. Tìnsta pirštas – jau ką pasivarei [po nagu]. Parsigando, tai mat jai pradėjo tìnt burna, dantys, smagenos pradėjo tìnt. Bitę apžiojau – tìno ištino burna tei [p]. Kai vapsva įkanda, labai sopa, ale netìnsta. Kitam nelabai týsta, o kitam týsta labai [, kai įgelia bitė]. Juodas tokis didelis grambuolys jei inkanda, tai labai tìnsta. Kad neažukalbinykautai, tai moža karvė tiñt tiñt ir pasgynėtų. Iš bado ir tìnsta. Žmonės pradėjo tìnt, mirt – labai didelis badas buvo. Žmonės tino iš bado ir mirė badu. Vaikai tysta, o čėsais miršta nuog bado be penukšlo savo. Galva tino naktimis nuo tokio skaitymo, akyse raibuliavo. Smegenys tinsta nuo aibės klausimų. Jei rankos netins, medaus neturėsi.

2. stingti, tirštėti, tenėti: Tino, kol sutino košelyna. Reik tinuko pasiųsti, jei kisielius netìnsta.

3. ėsti, ryti: Kiaulė nenustoja tìnus.

4. valgyti, gerti: Ot tìna! Ar jau vėl nori týt? Tegu jis tìnsta [surūgusį alų].
aptìnti, -sta (-týsta), -o (àptinė).

1. aplinkui ištinti: Aptystu, užburgelėju (, puntu). Apie akį aptìno. Vaikščioja aptìnusiom akim, pamėlynavusiais poakiais. Dar̃ užsikėlus, akys aptìnę. Biškį aptìno maniui koja. Burna tokia aptìnus – valgyt negali. Kap aptìnsta gerklės, tai an kaklo linais rišas. Sąnarius pradėj [o] skaudėt, dar̃ sąnariai aptìnę. Ima ėst uodai, tai kaktos aptìnę. Liežuvis taip aptysta, kad negalima sakyti. Mano anūkas apsirgo kiauluke, aptìno visas. Ėgi tu mirsi itai aptìnus. Aptìnę buvom, tik tik ejom. Aptinęs, patulžęs. Vandeniu pažliugęs, aptinęs. Veidas subukintas ir aptinęs nuog plaštakų. Ižstatė jamui žmogų aptinusį. Tas. buvo aptinęs. Paršai kap aptinę (priėdę) . išsipūsti, išdidėti: Duktė tiek ožį priganė, kad net šonai buvo aptinę. Kad padarytų, idant žyvatas aptintų.

2. per daug priėsti.

3. apsivalgyti, apsiryti. .
paaptìnti. gerokai patinti: Kojos paaptìnę.
atitìnti. atslūgti tinimui: Po kirmėlės įkandimo koja neatatiñs. Nuo gyvatės pakalbėjo – tuoj atatìno. To rožė tuoj atatìno.
ištìnti, -sta, -o (ìštinė)

1. nenormaliai išsiplėsti, išbrinkti, išpusti: Nuo galvos lig kojom aš buvau ištìnęs. Ištìnęs visas, nė rankų nepajudina. Guli boba ištìnus kai avilys. Boba ištìno visa kai kubilas. Imta ir ištýta rankos. Rankos ištýsta. Ranka nuo mažiuko piršto ištìno iki pažarstei. Lig alkūnei ranka ištìnus. Linus bruksim bruksim, tai rankos ištìnsta. Duoda i duoda, net jam ranka ištìno. Nuo smūgių nelaimingojo delnas ištindavo kaip paduškėlė. Koja ištìnę. Pėdos ištìno ligi kauliukų (čiurnų) . Koja kai ronas ištìnusi, o niekas nežino, ka širšys sukapojo. Ištìnus koja, su kokiu apautuvu neapsiausi. Visas manas veidas buvo ištìnę. Burna ištýsta ir sopa. Bitis kad kur inkąs, ištìnsta. Nebuvo pažýt, ka neinkąsta bitės – visur buvo mėlyna, ištìnę, misliau, ka mirsiu. Kab ištìno, tai šituoj akia nemačiau. Šašas tur aplinkui ištinusius kraštus. Viduriai buvo ištìnę muno. To žaliumo dėdavo: ievos šakelę suskuta i deda, kur ištìnsta, ant rožės. Akys nuo miego ištìnę. Nuo mokslo gali smegenys ištìnt. Tep galvą skauda, kad net plaukai ištìnę. Kur buvot prapuolę, ištìnom belaukdami. Ištìnt možna nuo miego. Kad tu ištýtum! Kad tu ištýtum, tokia gaspadinė (bloga) ! Kad tu ištintái, itokis vaikas! Kad jie ištìntų, tie žmonės, teip apie mano mergaitę pramanė! Kad ta [vo] ištiñt viduriai! Kad anas ištiñt, kab kalnas! Kad tu ištytái kap šitus kalnas! Kad tu ištintum, kaip siūlas drūtumo! Vyrai aria ir akėja, o mergos, pasilikę namie, pautienę kepa – ka jos ištýtų beėsdamos, ka jos ištýtų beėsdamos. Ausys ištìno nuo tų šnekų visų (nusibodo klausytis) . tunkant išsipūsti, išpampti: Tas jautis ištino, pasidarė nutukęs, kaip nuo vieno lajaus.

2. išgerti: Ir ištinaĩ visą pieną!
nutìnti. patinti, pabrinkti. . nutukti: Ta mergučė nutìnus, nepabėga.
patìnti. kiek sutinti, ištinti: Patìnusi jo koja. Naktį ma [n] kojos tirpsta i patýsta kiek. Ir pirštų sąnarėliai visi sopa, kartais net patìnsta. Toki patìnusi, mėlena, ka nebūtų užsirožijusi. Aplink sopulį ranka patìno, o sopulio vidurin baltas plėtmukas atsirado. Ar moliu aprišt – arklio koja kaip ir patìnus. Net rankos patìnsta, kol nupjauni. Kojos patìnsta, pasdaro plačios – in jokius batus neinkišu. Patìno kojos nuog ejimo. Kai rėžė, visa letena patìno, riešiokas visas patìnęs. Poakiai patìno, pirštai patìno. Ai, negerai, jau ir kojos sutinę, ir burna patìnus jam. Patinusi gysla. Iš badų mirė, svietas patìnę vaikščiojo. Apsirgo viduriais, kaip jo visas kūnas patino. Rūbas tavo nepaseno and tavęs, ir koja tavo nepatino per tas keturias dešimtis metų.
papatìnti. ištinti: Buvo papatìnę žmones [iš bado]. Papasmušę, papastìnę papadės.
pritìnti, -sta, -o (prìtinė)

1. ištinti, sutinti: Kai skilvį skauda, tai ta duobutė pritýsta. Kai pritìno guzai! Ok tu jėjem mano su pasibučiavimu – da lūpos pritiñs.

2. privalgyti, prisikimšti; prigerti: Nestvarstyk be paros blynų kap šuva musias, pritinsi, kad Dievas duos. Pritìno ir išejo, nei dėkui nepasakę. Pritinaĩ vieno pieno! Vėl pareis pritinęs – sarmata žmogui pasakyt. Avytukė pumpurukė bėgdama pritìno. Vaikščioja prisiputę, prisitìnę.

3. pakankamai ko turėti, prisikaupti: Turtų pritìnęs – ir vis negana. Pritìnę žmones visko, gerai gyvena. Jie mano, kad aš visko pritìnus.
raztìnti. ištinti: Jo sesuo tino raztìno, greita ir numirė. Kap inkanda, raztìnsta ir žmogus. Pasmaudė – raztìno kaklas. Jeknos kap raztìno, nepersivertė. Kakytės nedidelės, tešmuo raztìno, maigysiu maigysiu – negaliu palaidyt.
sutìnti, -sta, -o (sùtinė)

1. ištinti, subrinkti, supusti: Sutystu. Sutìno keliai nuo šalčio brendant par sniegą. Viena pripylė vyru [i] pipirų, kap sùtinė jis. In daikto žmogus sutìnsta, būva, ką ir pamìršta. Kai rožė būna, sutìnsta žmogus. Žmogų ligotą, sutinusį pasveikino. O anie laukė, iki kolei sutintų arba ūmai parpuolęs numirtų. Svietas sutìnę vaikščiojo [iš bado]. Sutìno visa burna nuo dančio. Burna sutìnus, akys net raudonos, jau čiut eina. Pusė galvos ir visas sprandas sutìnęs. Sutìno smagenes, sakiau, gal votis kelsis. Nuo džiovos plaučiai sutýsta. Pirštelin inkando [gyvatė],
tai anai sutìno ranka, va šitei. Ravėjau ravėjau, net krumpliai sutìno. Kojos sutìnę, subrinkę, nieko nepagaliu. Rožė ažsikelia, sutìnsta, koją tokiais raudonais putekšliais išmėto. Kojos sutýsta, rankos, jei tik riebalų užvalgo. Tiek sutìno kelis, vakare jau spuogeliai pradėjo dygt ir tuoj tie spuogeliai kiurt. Jai rankos ir kojos sutìno. Smagiai ejus, pasimušę kojos sutinsta ir sopa lyg sudegę. Kap inkanda [gyvatė],
sutìnsta žmuoj. Jau karvės tešmuo sutìno: gal rupūžė žindė. Šuoj sutìnęs, apkultas gervių buvo. Neimk galvon, ba plaukai sutiñs. Nuo galvojimo plaukai sutiñs kaip šiaudai. Jau tam turtingajam iš pavydų ir plaukai an galvos sutino! Man nuo tų kalbų visokių ir ausys sutìno (įsikyrėjo) . Sutìnę kap geląstuvas. Kai balvonas sutinaũ. Galva kai viedras sutìno. Votis sutìnus – kap kaladė. Kol ką gauni, i galva sutìnsta. Rankos sutìno kap pagalvės. Sutìnę keliai kai sklenyčios. Sutìnę kojos kai piestai. Viena karvės kaka sutìnus kai stebulė, gylių sukapota. Boba kaip sutìnus iš riebumo. Riebi merga kaip sutìnus. Paliko visas raudonas, baltas, skaidrus lygu taukų maišelis, rankelės, kojelės kaip sutinusios. Kad tavo liežuvis sutìntų kaip kaladė! Kad tu būtum kur sutinęs, negu tokį įauginęs.

2. sutirštėti, sutenėti: Gručia sutìnusi.

3. suvalgyti: Visą bakaną duonos sutìno.
užtìnti. užbrinkti, užpusti: Užtystu. Akys užtìno nuo verksmo. Žandas, net akis užtìno, net nemačiau. Viena bitė inkanda – akys ažtìnsta, veidas kaip butelis. Iš nakties visas veidas užtìno. I galvą sėmė (skaudėjo) , i akis buvo ažtìnus. Galva, būdavo, sudaužyta, akys užtindavo, po kelias dienas nematydavau. Išbals veideliai nuo rūsčių žodelių, užtiñs akelės nuo gailių ašarėlių. Burna užtìno, dantys skausta. Kraujo užnuodijimas buvo, letenos (kojos) buvo užtìnusios. Menka kiek – tuoj gerklė i ažtìnsta. Tą rytą saulelė kaip par miglą buvo užtìnusi. Ketino ketino ir šikinė žutìno (žadėjo ir nedavė) .

Įrašas
Paaiškinimas	. <br/><b>tìnti</b> (týti), -sta (týsta. -a. -o (-ė). <br/>1. <span class="explanation">nenormaliai plėstis, brinkti, plisti</span>. Koja tìnsta. Labai kojosa puolė, pradėj [o] kojos týt. Anas gi palakstė basas po rasą, ir pradėjo kojos tint. Kol neaudė, netìno, paaudėj [o] – ir sutino kojos. Ta koja juk nė týsta, nė mėlynuo [ja]. Jai kojas atleido tìnę. Apstojo tìnę. Arklys stovi, arkliu [i] tìnsta kojos. Pradė [jo] ranka tìnt, net pažastin eina. Jeigu tìs, reiks gramdyt kaulą. Tìnsta pirštas – jau ką pasivarei [po nagu]. Parsigando, tai mat jai pradėjo tìnt burna, dantys, smagenos pradėjo tìnt. Bitę apžiojau – tìno ištino burna tei [p]. Kai vapsva įkanda, labai sopa, ale netìnsta. Kitam nelabai týsta, o kitam týsta labai [, kai įgelia bitė]. Juodas tokis didelis grambuolys jei inkanda, tai labai tìnsta. Kad neažukalbinykautai, tai moža karvė tiñt tiñt ir pasgynėtų. Iš bado ir tìnsta. Žmonės pradėjo tìnt, mirt – labai didelis badas buvo. Žmonės tino iš bado ir mirė badu. Vaikai tysta, o čėsais miršta nuog bado be penukšlo savo. Galva tino naktimis nuo tokio skaitymo, akyse raibuliavo. Smegenys tinsta nuo aibės klausimų. Jei rankos netins, medaus neturėsi. <br/>2. <span class="explanation">stingti, tirštėti, tenėti: </span> Tino, kol sutino košelyna. Reik tinuko pasiųsti, jei kisielius netìnsta. <br/>3. <span class="explanation">ėsti, ryti: </span> Kiaulė nenustoja tìnus. <br/>4. <span class="explanation">valgyti, gerti: </span> Ot tìna! Ar jau vėl nori týt? Tegu jis tìnsta [surūgusį alų]. <br/><b>aptìnti, </b>-sta (-týsta), -o (àptinė). <br/>1. <span class="explanation">aplinkui ištinti: </span> Aptystu, užburgelėju (, puntu). Apie akį aptìno. Vaikščioja aptìnusiom akim, pamėlynavusiais poakiais. Dar̃ užsikėlus, akys aptìnę. Biškį aptìno maniui koja. Burna tokia aptìnus – valgyt negali. Kap aptìnsta gerklės, tai an kaklo linais rišas. Sąnarius pradėj [o] skaudėt, dar̃ sąnariai aptìnę. Ima ėst uodai, tai kaktos aptìnę. Liežuvis taip aptysta, kad negalima sakyti. Mano anūkas apsirgo kiauluke, aptìno visas. Ėgi tu mirsi itai aptìnus. Aptìnę buvom, tik tik ejom. Aptinęs, patulžęs. Vandeniu pažliugęs, aptinęs. Veidas subukintas ir aptinęs nuog plaštakų. Ižstatė jamui žmogų aptinusį. Tas. buvo aptinęs. Paršai kap aptinę <span class="explanation"> (priėdę) </span>. <span class="explanation">išsipūsti, išdidėti: </span> Duktė tiek ožį priganė, kad net šonai buvo aptinę. Kad padarytų, idant žyvatas aptintų. <br/>2. <span class="explanation">per daug priėsti. </span> <br/>3. <span class="explanation">apsivalgyti, apsiryti. </span>. <br/><b>paaptìnti</b>. <span class="explanation">gerokai patinti: </span> Kojos paaptìnę. <br/><b>atitìnti</b>. <span class="explanation">atslūgti tinimui: </span> Po kirmėlės įkandimo koja neatatiñs. Nuo gyvatės pakalbėjo – tuoj atatìno. To rožė tuoj atatìno. <br/><b>ištìnti, </b>-sta, -o (ìštinė) <br/>1. <span class="explanation">nenormaliai išsiplėsti, išbrinkti, išpusti: </span> Nuo galvos lig kojom aš buvau ištìnęs. Ištìnęs visas, nė rankų nepajudina. Guli boba ištìnus kai avilys. Boba ištìno visa kai kubilas. Imta ir ištýta rankos. Rankos ištýsta. Ranka nuo mažiuko piršto ištìno iki pažarstei. Lig alkūnei ranka ištìnus. Linus bruksim bruksim, tai rankos ištìnsta. Duoda i duoda, net jam ranka ištìno. Nuo smūgių nelaimingojo delnas ištindavo kaip paduškėlė. Koja ištìnę. Pėdos ištìno ligi kauliukų <span class="explanation"> (čiurnų) </span>. Koja kai ronas ištìnusi, o niekas nežino, ka širšys sukapojo. Ištìnus koja, su kokiu apautuvu neapsiausi. Visas manas veidas buvo ištìnę. Burna ištýsta ir sopa. Bitis kad kur inkąs, ištìnsta. Nebuvo pažýt, ka neinkąsta bitės – visur buvo mėlyna, ištìnę, misliau, ka mirsiu. Kab ištìno, tai šituoj akia nemačiau. Šašas tur aplinkui ištinusius kraštus. Viduriai buvo ištìnę muno. To žaliumo dėdavo: ievos šakelę suskuta i deda, kur ištìnsta, ant rožės. Akys nuo miego ištìnę. Nuo mokslo gali smegenys ištìnt. Tep galvą skauda, kad net plaukai ištìnę. Kur buvot prapuolę, ištìnom belaukdami. Ištìnt možna nuo miego. Kad tu ištýtum! Kad tu ištýtum, tokia gaspadinė <span class="explanation"> (bloga) </span> ! Kad tu ištintái, itokis vaikas! Kad jie ištìntų, tie žmonės, teip apie mano mergaitę pramanė! Kad ta [vo] ištiñt viduriai! Kad anas ištiñt, kab kalnas! Kad tu ištytái kap šitus kalnas! Kad tu ištintum, kaip siūlas drūtumo! Vyrai aria ir akėja, o mergos, pasilikę namie, pautienę kepa – ka jos ištýtų beėsdamos, ka jos ištýtų beėsdamos. Ausys ištìno nuo tų šnekų visų <span class="explanation"> (nusibodo klausytis) </span>. <span class="explanation">tunkant išsipūsti, išpampti: </span> Tas jautis ištino, pasidarė nutukęs, kaip nuo vieno lajaus. <br/>2. <span class="explanation">išgerti: </span> Ir ištinaĩ visą pieną! <br/><b>nutìnti</b>. <span class="explanation">patinti, pabrinkti. </span>. <span class="explanation">nutukti: </span> Ta mergučė nutìnus, nepabėga. <br/><b>patìnti</b>. <span class="explanation">kiek sutinti, ištinti: </span> Patìnusi jo koja. Naktį ma [n] kojos tirpsta i patýsta kiek. Ir pirštų sąnarėliai visi sopa, kartais net patìnsta. Toki patìnusi, mėlena, ka nebūtų užsirožijusi. Aplink sopulį ranka patìno, o sopulio vidurin baltas plėtmukas atsirado. Ar moliu aprišt – arklio koja kaip ir patìnus. Net rankos patìnsta, kol nupjauni. Kojos patìnsta, pasdaro plačios – in jokius batus neinkišu. Patìno kojos nuog ejimo. Kai rėžė, visa letena patìno, riešiokas visas patìnęs. Poakiai patìno, pirštai patìno. Ai, negerai, jau ir kojos sutinę, ir burna patìnus jam. Patinusi gysla. Iš badų mirė, svietas patìnę vaikščiojo. Apsirgo viduriais, kaip jo visas kūnas patino. Rūbas tavo nepaseno and tavęs, ir koja tavo nepatino per tas keturias dešimtis metų. <br/><b>papatìnti</b>. <span class="explanation">ištinti: </span> </span> Buvo papatìnę žmones [iš bado]. Papasmušę, papastìnę papadės. <br/><b>pritìnti, </b>-sta, -o (prìtinė) <br/>1. <span class="explanation">ištinti, sutinti: </span> Kai skilvį skauda, tai ta duobutė pritýsta. Kai pritìno guzai! Ok tu jėjem mano su pasibučiavimu – da lūpos pritiñs. <br/>2. <span class="explanation">privalgyti, prisikimšti; prigerti: </span> Nestvarstyk be paros blynų kap šuva musias, pritinsi, kad Dievas duos. Pritìno ir išejo, nei dėkui nepasakę. Pritinaĩ vieno pieno! Vėl pareis pritinęs – sarmata žmogui pasakyt. Avytukė pumpurukė bėgdama pritìno. Vaikščioja prisiputę, prisitìnę. <br/>3. <span class="explanation">pakankamai ko turėti, prisikaupti: </span> Turtų pritìnęs – ir vis negana. Pritìnę žmones visko, gerai gyvena. Jie mano, kad aš visko pritìnus. <br/><b>raztìnti</b>. <span class="explanation">ištinti: </span> </span> Jo sesuo tino raztìno, greita ir numirė. Kap inkanda, raztìnsta ir žmogus. Pasmaudė – raztìno kaklas. Jeknos kap raztìno, nepersivertė. Kakytės nedidelės, tešmuo raztìno, maigysiu maigysiu – negaliu palaidyt. <br/><b>sutìnti, </b>-sta, -o (sùtinė) <br/>1. <span class="explanation">ištinti, subrinkti, supusti: </span> Sutystu. Sutìno keliai nuo šalčio brendant par sniegą. Viena pripylė vyru [i] pipirų, kap sùtinė jis. In daikto žmogus sutìnsta, būva, ką ir pamìršta. Kai rožė būna, sutìnsta žmogus. Žmogų ligotą, sutinusį pasveikino. O anie laukė, iki kolei sutintų arba ūmai parpuolęs numirtų. Svietas sutìnę vaikščiojo [iš bado]. Sutìno visa burna nuo dančio. Burna sutìnus, akys net raudonos, jau čiut eina. Pusė galvos ir visas sprandas sutìnęs. Sutìno smagenes, sakiau, gal votis kelsis. Nuo džiovos plaučiai sutýsta. Pirštelin inkando [gyvatė], tai anai sutìno ranka, va šitei. Ravėjau ravėjau, net krumpliai sutìno. Kojos sutìnę, subrinkę, nieko nepagaliu. Rožė ažsikelia, sutìnsta, koją tokiais raudonais putekšliais išmėto. Kojos sutýsta, rankos, jei tik riebalų užvalgo. Tiek sutìno kelis, vakare jau spuogeliai pradėjo dygt ir tuoj tie spuogeliai kiurt. Jai rankos ir kojos sutìno. Smagiai ejus, pasimušę kojos sutinsta ir sopa lyg sudegę. Kap inkanda [gyvatė], sutìnsta žmuoj. Jau karvės tešmuo sutìno: gal rupūžė žindė. Šuoj sutìnęs, apkultas gervių buvo. Neimk galvon, ba plaukai sutiñs. Nuo galvojimo plaukai sutiñs kaip šiaudai. Jau tam turtingajam iš pavydų ir plaukai an galvos sutino! Man nuo tų kalbų visokių ir ausys sutìno <span class="explanation"> (įsikyrėjo) </span>. Sutìnę kap geląstuvas. Kai balvonas sutinaũ. Galva kai viedras sutìno. Votis sutìnus – kap kaladė. Kol ką gauni, i galva sutìnsta. Rankos sutìno kap pagalvės. Sutìnę keliai kai sklenyčios. Sutìnę kojos kai piestai. Viena karvės kaka sutìnus kai stebulė, gylių sukapota. Boba kaip sutìnus iš riebumo. Riebi merga kaip sutìnus. Paliko visas raudonas, baltas, skaidrus lygu taukų maišelis, rankelės, kojelės kaip sutinusios. Kad tavo liežuvis sutìntų kaip kaladė! Kad tu būtum kur sutinęs, negu tokį įauginęs. <br/>2. <span class="explanation">sutirštėti, sutenėti: </span> Gručia sutìnusi. <br/>3. <span class="explanation">suvalgyti: </span> Visą bakaną duonos sutìno. <br/><b>užtìnti</b>. <span class="explanation">užbrinkti, užpusti: </span> Užtystu. Akys užtìno nuo verksmo. Žandas, net akis užtìno, net nemačiau. Viena bitė inkanda – akys ažtìnsta, veidas kaip butelis. Iš nakties visas veidas užtìno. I galvą sėmė <span class="explanation"> (skaudėjo) </span>, i akis buvo ažtìnus. Galva, būdavo, sudaužyta, akys užtindavo, po kelias dienas nematydavau. Išbals veideliai nuo rūsčių žodelių, užtiñs akelės nuo gailių ašarėlių. Burna užtìno, dantys skausta. Kraujo užnuodijimas buvo, letenos <span class="explanation"> (kojos) </span> buvo užtìnusios. Menka kiek – tuoj gerklė i ažtìnsta. Tą rytą saulelė kaip par miglą buvo užtìnusi. Ketino ketino ir šikinė žutìno <span class="explanation"> (žadėjo ir nedavė) </span>.
	Išsaugoti

Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.