.
ar̃tinti, -ina, -ino. ártinti, -ina, ino.
1. daryti, kad artėtų. Senis čia artino, čia tolino tabokinę. Prie to arklio par daug nesiártink, yra spiriąs. Artinos Jeruzolimop.
2. artyn traukti. Kiekvieni metai mūsų šalį artina prie didžiojo tikslo – komunizmo. Ar̃tinas žiema. Mirtis ar̃tinasi. Jau artinas vakaras mano. Nes jau čėsas jo keliauti artinos vėlei.
3. daryti artimus, draugiškus: Artink near̃tink, tu jų nesuar̃tinsi. Jau jis artinas prie tos mergos.
atsiar̃tinti; . prisiartinti: Iš laiko jutusys atsiartinant neprietelių, į gilumą girių išsikraustė.
įar̃tinti. prieiti labai arti. .
paar̃tinti. per daug artinti: Tik nepaar̃tink prie krašto padėt, kad nenuvirstų.
priar̃tinti
1. prieiti, priartėti prie ko: Ieva juoba dar priartino prie užgintojo medžio. Priartinęs jump, ėjo su jais. Jonas prisiartino, ir senukas prašneko. Tankas prisiartino prie mūsų apkasų.
2. daryti, kad priartėtų . Kad galėtume prisiartinti bet kurią žvaigždę, ji tuoj pasirodytų daug didesnė.
3. daryti, kad priartėtų . Didieji mūsų liaudies darbai priartina komunizmo triumfą. Bėdos su vargais senatvę priartina. Diena prisiartino.
4. padaryti artimesnį. Renesansas priartino architektūrą prie žmonių buities. Reikia mokyklą priartinti prie gyvenimo, dėstomus dalykus susieti su praktika.
suar̃tinti
1. suartėti. Susiar̃tinkit (susislinkit), matot, kad maža vietos. Susiartinusi abi pusi paupė [je] susigrobė iš visos galės.
2. padaryti artimus, draugiškus: Kartais nelaimė žmones suar̃tina. Jaunimas arčiau pasipažino, susiartino.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.