x
blė̃kšti, -ta, blė̃ško. blykšti: Ana pradėjo blė̃kšti [suspausta]. Rudenį medžių lapai pradėjo blė̃kšti.
išblė̃kšti.
1. išblykšti: Kaip tik suserga, tuoj greit išblė̃kšta. Kainas taip įpyko ant brolio savo, jog iš apmaudo ir veidas jam išblėško. Trečiasis stabas buvęs išblėškęs senis rūsto veido.
2. atšalti, pasidaryti abejingam kam: Klemensas, tvirtindamas išblėškusius katalikus, tarė.
nublė̃kšti. nublykšti: Nublė̃škęs veidas.
pablė̃kšti. pablykšti: Man veidelis pablėško.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.