glūdė́ti, glū̃di (glū̃džia), -ė́jo.
1. prisiglaudus būti, kiūtoti, tūnoti; ramiai, tyliai, kitų nepastebimam gyventi: Aš tik glūdžiu, kad manęs nepamatytų. Kiškis glū̃di paežyje. Bitės žiemą glū̃džia, tyli, miega. Glūdėjau prisispaudus ir klausiau, ką kalbės. Senas tėvas tik glūdėjo prie vaikų nesibardamas. Kad tau niekas nieko nedaro, glūdė́k sau kertelėj. Ko tau daugiau reikia – glūdėk užpečky, ir gana! Jam reikė tupėt ir glūdėt (niekur nesikišti) . Kai sūnus duoną turės, ir motina galės prie jo glūdėt. Niekas nevaro – da ir glū̃dim. | Pamiškėje glūdėjo vienkiemio trobos, pagrimzdusios į pusnyną.
2. būti, slypėti: Ekonominių perprodukcijos krizių pagrindas, jų priežastis glūdi pačioje kapitalistinio ūkio sistemoje. Glūdinti šioje išvadoje tiesa yra taip pat neabejotina. Čia kita prasmė glū̃di. Par man glūdėjo da ana daina (išliko, prisiminiau) .
išglūdė́ti. kurį laiką glūdint išbūti: Išglūdė̃s ir teip.
paglūdė́ti. kiek glūdėti: Kad būčiau dar paglūdė́jusi, būčiau nenusidirbusi. Paglūdėjęs vienoje vietoje, leidosi toliau.
praglūdė́ti. kurį laiką išglūdėti, pratūnoti: Praglūdėjom po medžiu, kol lijo.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.