.
kalìnti (-ýti), -ìna, -ìno, kãlinti, -ina, -ino
1. kalti (plaktuku ar kuo kitu).
2. barškinti, kalenti: Nuo šalčio net dantim kalìna. Garnys kalìna.
3. mėginti (kiaušinio) stiprumą į dantis stuksint: Margutį į dantis kalìna.
4. griežtai, primygtinai įsakyti, įkalti: Kiek, rodos, jam nekalino, o jis vis tiek užmiršo.
įkalìnti, įkãlinti.
1. įstengti kalenti, tarškinti: Toks paukštukas (genys) . o kap įkalìna į medį.
2. įsakmiai įsakyti, įkalti į galvą: Jis jam tai kalìnte įkalìno. Tėvui įkalino, kad nepasigertų. Aš savo vyrą teip įkãlinau, graudinau, kad jis, minau, neužmirštų mielių iš Klaipėdos parvežti. Vadas visims kareiviams įkãlino nėkam nėko nepasakoti. Jis man įkalino, kad ryt ateičiau. Teip įkalinaũ, o vis tiek užmiršo parnešti. Įkalinaũ, kad neužmirštų Jonas parnešt cukraus. Aš jam aštriai įkalinaũ, kad jis, minau, namiej nepasiliktų. Tėvas jį. aštriai buvo įkalìnęs.
iškalìnti. išmiklinti, išmėginti (kiaušinio) stiprumą: Diedulis ir man iškaliñs kiaušinį. Išsikalinkit, vaikai, po kiaušinį.
pakalìnti. pamėginti (kiaušinio) stiprumą, pamiklinti: Pakalink tu jo kiaušinį. Mušim kiaušiniais, bet pirma vienas kito pasikalinkim.
susikalìnti susidaužti, susimušti: Jiedu bėgdami kaktom susikalìno.
užkalìnti. užkalti: Boba ažkãlino duris, kad vaikai maži neišbėgtų, ir išejo rugių pjaut.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.