.
karìnti, -ìna, -ìno. kãrinti, -ina, -ino
1. laikyti ką pakabinus, pakorus, nuleidus: Šuneliai tevėsinasi per liežuvį, jį karindami.
2. laikyti ant rankų už kojelių mažą vaiką, atliekantį „savo reikalą“: Ona tę už kampo kãrina vaiką.
atkarìnti. padaryti atkarų, atloštą: Taip daug neatkarìnk (neatlošk) dalgio, paskuo sunku būs pjauti.
gérklę atkarìnti imti šaukti: Ko atkarinái savo gérklę – tylėk, nė žiaugt!
iškarìnti. iškišti, nuleisti žemyn: Jis, koją pro langą familiariškai iškarinęs, dainuodavo savo paties daineles.
nukarìnti.
1. nuleisti žemyn: Sėdi ant pečiaus ir mataškuoja nukarìnęs kojas. Jis, nukarìnęs ant krūtinės smakrą, rengėsi snausti. Ji, nukarinus galvą, žvelgė į savo šliurių galus. Ji nukarino akis ir atrodė pasiryžus sprukti.
2. palaikyti vaiką, atliekantį „savo reikalą“: Vaiką nukãrinau.
pakarìnti.
1. nuleisti žemyn: Pakarino visi nosis. Susikūprinęs, pečius pirmyn parietęs, rankas it pagalius pakarinęs. Tave turėjau visą laiką pakarinęs vežti.
2. palaikyti ant rankų mažą vaiką, atliekantį „savo reikalą“: Eik pakãrink vaiką. Prie žmonių pakãrino vaiką, net bjauru pasidarė.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.