pakarkti

.
kar̃kti, -ia, -ė.

1. rėkti balsu „kar kar kar“. Vištytė bėginėja aplink ir karkia: – Kar kar kar kar! man ben kekelę! Karkia višta. Višta kar̃kia, kad dėti noria. Višta kar̃kia ir kata, antis kvarkia, žąsis lala ir kirkia. Vieversėliai padangėms, vištos karkia palangėms. Beržynėly karkė skraidydamos varnos. Ką tu čia karki it višta, kiaušį padėjusi! | Blusų buvo kar̃kančių (labai didelių) .

2. kriokti, sunkiai kvėpuoti: Senis miegodamas kar̃kia. Kitas parvirtęs kad kar̃kia, tai kar̃kia. Ką jis bepagis: jau kelinti metai karkia. Kar̃ktum ir tu, kai sunkų vežimą vežtum.

3. gergžti; neskardžiai kalbėti ar dainuoti; prastai giedoti ar dainuoti: Pririštas šuva suloja karkiančiu, sausu balsu. Nekar̃k čia atsistojusi be reikalo! Gal ben penkios bobos kar̃kia kai vištos susėdę. | Minkštas dalgis skamba kar̃kdamas, ano skambėsena neskardi.

4. tarkšti: Mašiną remontuoja – ana dideliai karka.

5. gurguliuoti, kurkti: Kap pilvas karkia, tai valgyt noris.
iškar̃kti, -ia, ìškarkė. karkiant, gergždžiant iškalbėti: Jau man sekmelė (pasaka) sunku iškarkti, liežuvis kai prisegtas. Jau mano diedas ir žodžio neiškar̃kia.
pakar̃kti, -ia, pàkarkė. pagergžti: Ana pakarkdamós kalba.
sukar̃kti, -ia, sùkarkė.

1. sukarksėti. Kurapka sukarkė, ir nebėr kurapkiokų. Ėmęs tą vanagą prispaudė, tas vanagas sukarkė.

2. sukriokti: Kažkas sugargėjo ir sukarkė senės krūtinėje.
užkar̃kti, -ia, ùžkarkė.

1. pradėti karkti: Kad ùžkarkė višta! Štai varna užkarkė.

2. nedarniai užgiedoti, uždainuoti: Bažnyčioj žmonės užkarkė.

Įrašas
Paaiškinimas	. <br/><b>kar̃kti, </b>-ia, -ė. <br/>1. <span class="explanation">rėkti balsu „kar kar kar“</span>. Vištytė bėginėja aplink ir karkia: – Kar kar kar kar! man ben kekelę! Karkia višta. Višta kar̃kia, kad dėti noria. Višta kar̃kia ir kata, antis kvarkia, žąsis lala ir kirkia. Vieversėliai padangėms, vištos karkia palangėms. Beržynėly karkė skraidydamos varnos. Ką tu čia karki it višta, kiaušį padėjusi! | Blusų buvo kar̃kančių <span class="explanation"> (labai didelių) </span>. <br/>2. <span class="explanation">kriokti, sunkiai kvėpuoti: </span> Senis miegodamas kar̃kia. Kitas parvirtęs kad kar̃kia, tai kar̃kia. Ką jis bepagis: jau kelinti metai karkia. Kar̃ktum ir tu, kai sunkų vežimą vežtum. <br/>3. <span class="explanation">gergžti; neskardžiai kalbėti ar dainuoti; prastai giedoti ar dainuoti: </span> Pririštas šuva suloja karkiančiu, sausu balsu. Nekar̃k čia atsistojusi be reikalo! Gal ben penkios bobos kar̃kia kai vištos susėdę. | Minkštas dalgis skamba kar̃kdamas, ano skambėsena neskardi. <br/>4. <span class="explanation">tarkšti: </span> Mašiną remontuoja – ana dideliai karka. <br/>5. <span class="explanation">gurguliuoti, kurkti: </span> Kap pilvas karkia, tai valgyt noris. <br/><b>iškar̃kti, </b>-ia, ìškarkė. <span class="explanation">karkiant, gergždžiant iškalbėti: </span> Jau man sekmelė <span class="explanation"> (pasaka) </span> sunku iškarkti, liežuvis kai prisegtas. Jau mano diedas ir žodžio neiškar̃kia. <br/><b>pakar̃kti, </b>-ia, pàkarkė. <span class="explanation">pagergžti: </span> Ana pakarkdamós kalba. <br/><b>sukar̃kti, </b>-ia, sùkarkė. <br/>1. <span class="explanation">sukarksėti</span>. Kurapka sukarkė, ir nebėr kurapkiokų. Ėmęs tą vanagą prispaudė, tas vanagas sukarkė. <br/>2. <span class="explanation">sukriokti: </span> Kažkas sugargėjo ir sukarkė senės krūtinėje. <br/><b>užkar̃kti, </b>-ia, ùžkarkė. <br/>1. <span class="explanation">pradėti karkti: </span> Kad ùžkarkė višta! Štai varna užkarkė. <br/>2. <span class="explanation">nedarniai užgiedoti, uždainuoti: </span> Bažnyčioj žmonės užkarkė.
	Išsaugoti

Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.