pakaulyti

.
kaũlyti, -ija (-yja), -ijo (-yjo)

1. prisispyrus, nuolat ko prašyti: Žentas kaũlijo pinigų, t. y. prašė. Jis prispirtai, pristojęs kaũlijo, ir turėjau duoti grūdų sėklai. Jis vėl pagavo kaũlyt, kad tik nors krislytį duotų. Jis iš manęs arklio kaũlyja. „Leisk, leisk“, – kaulija. Kaũlyk nekaũlijęs – nėko negausi. Ko dabar kaũlyji prisistojęs! Kol visa ko turėjau, liuob kaũlys manęs prisistoję. Man juostą kaũlijo kaũlijo, kol atidaviau. Ji moka kaũlyti. Nenustosi kaulyt (nustok kaulyti) ! Sekiojo sekiojo iš paskos, kaũlijo kaũlijo – daviau: ką gi padarysi. Aš jam nenorėjau pinigų skolinti, bet jis kaũlijo kaũlijo ir išprašė. Jis kaũlija iš manęs pinigų. Kaũlyk, kiek tik nori, vis tiek negausi. Nekaũlyk, sakau, kad neturiu! Nusbodo man ir kaũlyti, kolei jis man atadavė skolą. Kaũlija ir kaũlija, jau reiks nesikentus duoti. Kaũlyk nekaũlijęs – vis tiek riešutų negausi. Daug turėjau kaulyti, kol gavau. Aš nė nemaniau prašyti, kaulyti, žemintis. Kam ten dar kaulyti, jei matai, kad vis tiek negausi. Vaikai nuolat kaũlija nupirkt armoniką. Vaikščiojau, grašgalio kaulydamas. Ką tu čia kaũliji iš elgetos lazdą (ką čia prašai maža teturintį) !

2. kalbėti be reikalo; apkalbėti; daryti priekaištus, priekaištauti, skatinti: Kaũlija ir kaũlija dykąją (tuščią kalbą) . Kai pareina girtas, tai ir kaũlija. Kaũlijo ir kaũlijo visą kelią apie taũ. Liežuvnykai daug kaulija ir zaunija. Tu vis man kauliji (kalbi, prikaišioji) ažu neverpimą.

3. lygtis, derėtis (perkant): Negražu ką nors perkant kaulyti. Ana, marti, geba kaũlyties, t. y. lygties. Likosi dėl karvės besikaulydamas.
atkaũlyti. atprašyti: Aš aną atkaũlijau, kad ans grįžtum atgal.
iškaũlyti. išprašyti: Lygdamas neiškaũlysi nieko, t. y. neišprašysi. Iškaũlyti kam ką. Kaip mokėmės kartu, būdavo, iškaulys nuo tėvo pinigų. Iškaulijo nu jo vieną sritę. Iškaulijo dar du rublius. Karalius vėl išsiuntė savo moteriškę arklį iškaulyti. Petrukas iš tėtės iškaũlijo kaulinį peiliuką. Bene iš ano ką iškaũlysi. Jos iškaũlijo iš manęs lašinių gabalą. Ne be reikalo jis tiek kaulijo, kol iškaũlijo: gardus kąsnelis. Iškaũlijo iš manę visus pinigus. Jis iš manęs tą peilį iškaũlijo. Čia reik mokėt, kaip iškaulyt iš jo tuos pinigus. Sūnus iškaũlijo pinigų. Iš jo nei duonos kąsnio neiškaũlysi. Atėjo ir iškaũlijo rašalinę. Ir aš išsikaulijau, kad mane leistų į veseilę. Ji kasdien ką nors iš mamos išsikaũlija. Iš ko ką išsikaũlyti.
nukaũlyti.

1. nuprašyti: Kam ką nukaũlyti, ką iš ko iškaulyti, ką iš ko išprašinėti.

2. nuderėti: Įejęs pirkti, galėjai nukaũlyti. Kupčius man daug piningų nukaulijo.
pakaũlyti. pasiderėti: Pakaũlysiu – gal dar atiduos pigiau.
prikaũlyti. priprašyti: Jis buvo ją prikaulijęs už jo ištekėti. Tokios prisikaũlija (prašydamos prisirenka) , par svietą beeidamos, visokių daiktų.


Jei žinote tikslesnę informaciją paaiškinančią 'pakaulyti' reikšmę, galite ją pakeisti: REDAGUOTI BETA
Įrašas
Paaiškinimas

Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.


Kalbų žodynaiJaunimo žodynasVertimasTerminaiTarptautiniai žodžiaiVardaiPavardėsKirčiavimasSapnininkasVietovardžiaiŽmonių paieška
© 2020 - 2025 www.zodynas.lt
Draugai: TV Programa Vārdnīca Animacija Skaičiuoklė Juegos Friv