kė́doti, -oja, -ojo, kėdóti, -ója, -ójo
1. sklaidyti, prieš akis kiloti, vartyti, kėtoti; versti: Nekė́dok tu tos šilkinės man prieš akis, ba ir aš tokios norėsiu. Eik šalin ten tais palas nekėdójus. Skarą kėdóti. Smarkus vėjas mušė Joneliui į krūtinę, kėdojo rūbus. Te gatavas papirosas – ką čia da kė́dosi in vėjo popierį.
2. kapstytis, kėburoti, skėsčioti, mostikuoti: Kalbėdamas jis kėdója rankom. Kaip mažas vaikas rankom kėdoja. [Jis] krutėjo ir kėdojo rankutėmis, ką daro visi sveiki vaikai. Vaikas gulėdamas kėdója kojukėm. Tai pamatęs, raitelis dar labiau kėdodamasis ėmė šaukti. Vaikas lopšy kėdójasi (vystykluose su kojomis burzdinasi, skėtrioja) . Būt susukta [mergaitė] – nesikėdótų rankutėm. Nesikėdók, lyg kas nematė tų tavo kojų. Kėdójosi kėdójosi [višta] ir atsigriebė.
3. gintis: Kėdoties yra atsikratyti.
4. prastai, sunkiai vaikščioti, keverzoti: Vaikas per aslą kėdója. Kūdikis kėdó [ja],
t. y. eina. Mano vaikas palei suolą jau kėdoja.
5. ne vietoje ką mesti, rioglinti, griozdoti.
iškė́doti
1. išskleisti, iškėtoti: Žinojai iškė́dot audeklus, žinok ir atgal sudėt. Kai išsikė́dojo boba marškas, kai išsirodė raštus.
2. išsikapstyti, nusispardyti. Kūdikis išsikėdójo – ištraukė iš vystyklų rankas ir kojas, arba sterblukę atsiplėšė.
3. išsižergti: Stovi išsikėdójus kap kokia sterva.
nukė́doti. nuskėtrioti, nueiti: Kūdikis nukėdójo (nuėjo).
pakė́doti.
1. padraikyti, pamesti: Reikė gerai, plačiai iškratyt šienas, ne šit' in vietos pakė́dot.
2. pakilnoti, paskeryčioti (prie darbo): Jei biskį ką vieną dieną pakėdóji, tai paskui reikia atsirgt.
užkė́doti.
1. užskleisti: Visą stalą popieriais užkė́dojot. Kur čia per visą stalą ažsikė́dojot su plūksnom!
2. užgriozdoti, užversti: Užkė́dojo visą kelią, nė kur bepraeiti.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.