.
kir̃kti, -ia, -ė.
1. plonu balsu karkti, rėkti. Žąsys kir̃ka, t. y. aukštesnę gaidą ima, o lala, tai visos (kartu) lala. Ko ta višta ten kir̃ka? Kaip tik eini artyn an perekšlę, tai ir kir̃kia.
2. rėkti, šaukti: Nekir̃k, ir teip girdžiu! Ir pula į akis kir̃kdamas.
3. su balsu pamažu verkti: Kas tam vaikuo yra, kad visą dieną kir̃ka? Ir kir̃ks į kertę įlindęs!
4. kurkti: Kirkia, kiurkia pilvas.
5. girgždėti: Klausykiat, kaip kir̃ka medžiai – būs lytaus. Neteptas tekinis važiuojant kir̃kia.
pakir̃kti, -ia, pàkirkė.
1. plonu balsu pakarkti. Perėk perėk nekir̃kus, kai išsivesi, pakir̃ksi!
2. sušukti, surėkti: Eikit jūs, eikit! – pakirkė Riškus.
sukir̃kti, -ia, sùkirkė. surikti kirkiančiu balsu: Žąsis sukirks pasibaidžius. Visos žąsys kartu sukirkė, kai vanagą pamatė. Višta sùkirkė, ir nebegyva.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.