klebė́ti, klẽba, -ė́jo.
1. judėti, klibėti: Man dantys klẽba. Dantys pradėjo klebėti ir po vieną išlėkė. Ačiū, kad tau Dievas duotų gerą pačią su vienu dančiu, ir tuo klebančiu. Tam arkliu [i] padkavos klẽba, reikia pakaustyti. Kleba durys. Durų klingė kleba. Tavo ratai labai kleba. Ot Jonas tai prastai padaro ratus: kai važiuoji, tai išvien klẽba ir klẽba. Kol šitoj plyta klẽba?! Langai nuo vėjo kleba. Reikia prikalti rūčką, kad neklebė́tų. Viduj tamsios naktelės klebėj [o] klėčios durelės. Jauni šoka – žemė dreba, seni šoka – dantys kleba.
2. judėti, krutėti: Iš baimės nė liežuvis nekleba. Ledva parpėsčiuoja, net galva klẽba žmogu [i].
3. pamažu šį tą dirbinėti: Dabar pradeda trupučiuką klebė́t.
aũsys klẽba godžiai (valgo): Tai svotulis valgo – net auses kleba.
atklebė́ti, àtkleba, -ė́jo. atbarškėti, atvažiuoti: Iš tolo užgirdau – atãkleba su ratais.
nuklebė́ti, nùkleba, -ė́jo. nubarškėti, nuvažiuoti: Klebt klebt ir nuklebė́jo suirusiais ratais.
paklebė́ti, pàkleba, -ė́jo. pajudėti, paklibėti.
suklebė́ti, sùkleba, -ė́jo. suklabėti, suklibėti: Tik vienur kitur sukleba vežimas, sugirgžda, sučirpia neteptas tekinis. Pirkelės langai suklebėjo nuo didžio trenksmo. Staiga suklebėjo durys, pasigirdo žingsniai.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.