knabinė́ti, -ė́ja, -ė́jo. knebinėti:
1. Šoferis keiktelėjo, iššoko, apvertė dangtį, ėmė kažką knabinėti. Knabinėjo, dirbinėjo, kol daiktą sugadino. Kas tolydžio braukos plaukus, knabinėja ausį, tas yra nemandagus. Valgyk duoną, kad valgai, kaip žmogus, o neknabinėk pirštais.
2. Pasilikę namie knabinėjo šį tą sodybose ir daržuose. Neknabinė́k, jau sutemo.
3. gnaibyti; lesinėti: Su snapu žąsis knabinė́ [ja] – knabt knabt.
4. einant užkliūti kojomis, klupti: Boba eina knabinė́dama (paknopstom, kniustinėdama).
5. patamsyje ko ieškoti, grabaliotis: Ko tu čia knabinė́ji?
atknabinė́ti. atknebinėti 1: Višta par dieną ir atknabinė́jo šniūriuką nu kojos.
paknabinė́ti. paknebinėti
2.
suknabinė́ti. suknebinėti: Rankos sušalo, ir vadžių nesuknabinė́ju. Moterys sušalusiom rankom vagose bulvių nesuknabinė́ja.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.