kniū́bsoti, -o, -ojo. kniūbsóti, kniū̃bso, -ójo.
1. būti kniūbsčia parpuolusiam ant žemės, sukniubusiam: Mūsų žaloja sukniubo paežy ir kniūbso, nebegali atsikelt. Kniūbsójo girtas rogėse.
2. kniūboti 1: Ko kniūbsai apsikniaubęs?! Ji kniūbso prie menkos šviesos, prie knygų. Nieko nedirba, tik kniū́bso susirietęs užpečy. Kniūbso senelė bažnyčios pamūryje. Įsikniaubęs kniū́bsai, ar negali štyvai sėdėti?!
pakniū́bsoti. kiek kniūbsoti: Petrukas, geroką minutę pakniūbsojęs atsikelia ir ima pasigūžęs gūrinėti.
prakniū́bsoti. kurį laiką praleisti apsikniaubusiam, kniūbsant: Vyro nėr, tai užsiremiu ant lango ir prakniūbsaũ iki ryto.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.