.
pakūtà (pokuta).
1. atgaila: Aš tavęs išklausyti negaliu, nes aš dar neesmi kunigas, dar tik klierikas; aš tau tik pakūtą galiu užduot. Kožnas, nukentėjęs taip savo pakūtą, nusiminęs spūdino šalin. Pakūtą stoviu. Todėl tedaro pakūtą. Galėtų pakūtosp ir vierosp atvesti. Gerai pazopostykimės. tikrąja pakūtà. Jų griekai, jų ir pakūta. Kieno griekas, to ir pakūta.
2. bausmė: Bėkite šenai visi, o katras paskiaus atbėgs, tai tas už pakūtą turės tą žmogų nunešt į jo gyvenimą! Už pakūtą gausi tris išgerti.
3. vargas, kančia: Su svetimais vaikais užkrovė tokią pakū̃tą. Su blogu vyru gyvent tai tik pakūta. Kiek tik gyvenai, tai vis tos pakūtos ir pakūtos. Už durną galvą kojom pakūta. Galvai pagūba – kojums pakūta.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.