kvỹkti, -ia, -ė.
1. žviegti: Baub galvijai, kiaulės kvykia, arkliai trypia, prunkščia, žvengia. Kvỹkia paršeliai, ėsti norėdami. Gal paršas tvoroj įsiskiepijo, kad kvỹkia? Kiaulė kreksi, kriuksi, kriūkia, kvykia, žviegia. Kažno kaip slobnai kvykia, ė iškadybė! Lietui užėjus, kiaulės nestoja kvỹkusios. O degloji … kvykdama nubėgo į atvirą lauką. Ko kvykì kaip paršas lietuj?. Muzika aimanavo, kvykė, tratėjo.
2. rėkti, cypti; inkšti, verkti: Vaikas lopšy kvyka. Ko kvykat, ar smauga jumis? | Ponas tarnui piktai kvykė (kalbėjo, sakė kvykdamas) . | Nupirk, tėvai, jai tą suknelę: kadai jau man kvykia į ausis (prašo, zaunija) .
atkvỹkti, -ia (àtkvykia), àtkvykė. su kvyksmu ateiti, atbėgti.
pakvỹkti, -ia (pàkvykia), pàkvykė.
1. nedaug, trumpai kvykti.
2. kiek paverkti, parėkti. Biškį pàkvykė ir nustojo.
prisikvỹkti, -ia (prisìkvykia), prisìkvykė. prisirėkti, prisiverkti: Vaiką vieną paliko lopišė [je],
tas ir prisikvykė.
sukvỹkti, -ia (sùkvykia), sùkvykė.
1. sužviegti: Sukvykė kaip kiaulė skerdžiama. Ūmai užnėrė kilpą už snukio ir baisiųjų ilčių ir taip skaudžiai užveržė, kad Kniustas net paršu sukvykė.
2. surikti, sušukti: Stasius sukvykė nelyginant kuoktelėjęs, kai Vincentas suplakė arklį. Vaikas lopišė [je] sùkvykė.
3. susijuokti balsu: Gi gi gi gi! – vėl sukvykė klausytojai. Kartais taip sukvykdavo juokais, jog aidu vakarą skroste perskrosdavo.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.