palaimùs, -ì. laimus:
1. Palaimios akys, kurios regi, ką jūs regit. Duok jamui apveizdėt palaimus vnūkus, o sylvarto neišvysti ant amžių.
palaimiaĩ. Čia jis jausdavosi palaimiai.
2. Dėl savo tėvynės nesigailėjau gyvybės, o tuo labiau palaimios ateities nesigailiu. O palaimus tatai buvo čėsas.
palaimiaĩ. Palaimiai tokiam pasives, kuris baimėj Pono gyve [n] s.
3. Rugiai buvo nepalaimūs (nenašūs).
4. palaimintas 5: Palaimus (išganytas), kuris laiko žodžius.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.