.
lindė́ti, liñdi (liñdžia, -ė́ja), -ė́jo. lìndėti, -ėja, -ėjo.
1. būti, kiūtoti, tūnoti kur įsilindus: Nelindėk gryčio [je],
eik į lauką. Neik, sakau, oran! Negali lindėt ant krosnies! Kurgi tu lindėjai iki šiol, kad tavęs niekas nematė? Jūs kaip kokie vieniši kurmiai norit lindėti savo urve, atsiskyrę nuo žmonių ir nuo gyvenimo. Kažkur vis jis liñdi, nesimato jo terp žmonių. Vidury sodo žydėjo radastų krūmas; po juo lindėjo sraigė. Teip jam belindėjant [arklio viduriuose],
šit ir atlekia juodvarnis. Darbo nebuvo, visi lindėjom viduj. | Visada čia lindi (nuolat lankosi, būna) ir da mat kokias kalbas išmislijo! vargingai, ankštai gyventi: Jis dar seno [je] gryčio [je] liñdžia.
2. būti kur pakištam, padėtam: Keli rubliai jei pas ką lindėjo, tai visiems reikalams maža buvo.
3. tykoti, laukti. .
išlindė́ti. išbūti kur įlindus, iškiūtoti: Pelė taip išsigando, jog visą tą naktį ir rytojų išlindėjo drebėdama urve. Kaip tu prie tos knygos gali viduj išlindė́ti per visą dieną?
nulindė́ti. baigti amžių, nugyventi kur įlindus: Gal jau ir reiks taip nulindė́ti.
palindė́ti. pabūti kur, patūnoti: Šįmet turim ir namie sodelį, bus gerai ir jame pavėsyje palindėti.
pralindė́ti. prabūti, prakiūtoti kur įlindus: Pas kaimyną saugiam užkampy drauge pralindėdavo neramią dieną.
sulindė́ti. visiems sulįsti kur: Lìndėte sulìndėję lakišiai į žemę guli.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.