lū̃kuriuoti, -iuoja, -iavo. lūkuriúoti, -iúoja, -iãvo po truputį laukti: Zolys puskely jau belūkuriuojąs. Tėvas dar gerai lūkuriavo, kol ryžosi eiti. Da lū̃kuriavo, kol tu pareisi, bet nesulaukęs išėjo. Nėra ko lūkuriuoti, laikas brangus. Lū̃kuriavo lū̃kuriavo, bet duonos niekas neatnešė. Da vis nėjau, da lū̃kuriavau kiek. Visą vakarą lūkuriãvo piršlių. Jau gera valanda, kai aš čia lūkuriuoju. Kažko ji lūkuriúoja, neina į lauką: gal piršlių tikisi. | Jeigu manai ją vesti, tai ko dar lūkuriuoji (delsi) . Vis delsė, nieko griežta iš savo pusės nedarė, vis lūkuriavo, kada pareis metas.
išlū̃kuriuoti. pralaukti kurį laiką: Elgeta, nesulaukęs savo šelpėjų, alkanas išlūkuriavo iki vėlybo vakaro.
palū̃kuriuoti. palaukti truputį: Priešo tankai kokio kilometro atstumu sustojo, kiek palūkuriavo, o po to, pasiskirstę trim grupėmis, pajudėjo į priekį. Vieną tiktai valandėlę palūkuriuokite; šitai tuojaus pamatysite. Kokį laiką tavęs palū̃kuriavau, o kaip nesulaukiau, ir parėjau namo.
pralū̃kuriuoti. pralaukti kurį laiką: Ir, pats nuo savęs slėpdamas savo įtarimą, jis pralūkuriavo ligi vakaro.
sulū̃kuriuoti. sulaukti: Nelūkuriuok, ba nesulūkuriuosi, jau jis daugiau negrįš.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.