niauzgė́ti, niáuzga, -ė́jo.
1. miaukti, kniaukti. Katė, apsikandusi pelę, niáuzga pykdama.
2. pro nosį, neaiškiai kalbėti, niurzgėti: Ans niáuzga, kad ant ko pyksta savė [je],
t. y. neaiškiai kalba. Popas girdi, kad žmogus vis niauzga kasžin ką.
3. bambėti, murmėti: Niáuzga ir niáuzga nu ryto iki vakaro – ramybės nėkur negaliu rasti. Niauzga, pyksta, pukšta visą dieną. Ko čia niáuzgi sau po nosės?! Kurio kelmo niáuzgi, sakyk, ko trūksta?! Kažin ko, rodos, ieško, bet vis toks neramus, susirūpinęs i niauzgė́damas.
paniauzgė́ti.
1. pro nosį, neaiškiai pakalbėti: Paniáuzga po nose – ano nesuprasi.
2. paniurzgėti, pamurmėti: Vaikai paniauzgėjo ant tėvų, kad butą pragėrė.
suniauzgė́ti. pro nosį, neaiškiai pasakyti: Tas kunigas, pabaigęs pamokslą, dar kažin ką suniauzgė́jo – palikau nebsupratusi.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.