dūlúoti, -úoja, -ãvo.
1. būti apsiblaususiam, neaiškiam, blaustis: Akis kaip aptraukta, vis dūlúoja ir dūlúoja.
2. dunksoti, neaiškiai matytis, boluoti: Par rūką dūlúoja kas. Žiūrėk, ar ne tavo arklys pamiškėj dūlúoja? Einu – kažkas dūlúoja iš tolo, ogi žiūriu – arkliai vasarojuj. Ir kažin kas ten dūlúoja, po tuos krūmus vis boluoja. Toli dūlavo melsvi šilai. Tiltas neaiškiai dūlavo žvaigždžių šviesoje. Dažnai užsižiūrėdavo į dūluojančias už lango horizonto tolumas.
3. šmėžuoti, užstoti švie są, tamsuoti: Sėskis, nedūluok man prieš akis. Nedūlúokit adatos įverti.
4. pamažu eiti, dūlinti: Keleliu kažin kas dūlúoja, gal uošvis ateina. Ar ne mano motinytė keleliu dūluoja.
atidūlúoti. ateiti dūluojant: Kas čionai ateina, kas atadūlúoja, beg ne mano motinėlė keleliu siūruoja.
išdūlúoti. išeiti dūluojant: Išėjo tėvelis, išdūlavo bernelio turtelių apžiūrėti.
nudūlúoti. nueiti dūluojant: Kaži kas nudūlavo pro langus. Ant Pociūnėlių kažin kas nudūlãvo ir nudūlãvo. Nukeliavo nudūlãvo svetimon šalelėn.
pardūlúoti. pareiti dūluojant: Pareina uošvelė ir pardūlúoja.
sudūlúoti. pasirodyti, sušmėžuoti: Tik retkarčiais vienur kitur sudūluodavo susiplakę kamienų šešėliai. Kitos dienos rytą, vos sudūlavus apyaušrėliui, jis išėjo į Tekonio jaują. Įspėjimas sudūlavo galvoje.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.