parmarmėti
marmė́ti, mar̃ma (márma. -ė́ja), -ė́jo.
1. su garsu grimzti, skęsti: Čia vienos [kojos] neištraukei, čia jau kita marma – klampynėn. Visi šitie netikę gelžgaliai reiks nešti ežeran, ir tegu mar̃ma galan – kam anys reikalingi. Jūs mislijat, kad tę kažin kas jau buvo: kai marmėjau po ledu, tai gelumbes derėjau.
2. su garsu kunkuliuoti, maišytis: Vanduo iš šaltinio kunkulais verčiasi, márma. Tūkstančiai pakalnėmis srovena upelių, visi jie šniokščia, marma ir veržias. Kai krutam, tai per kaktą zunis varva, kai valgom, tai liežiuvis burnoj marma.
3. burbuliuoti, gurguliuoti: Ant užakusio ežero kad atsistoji, žemė mar̃ma par velėną, t. y. burbia. Žemė taip perlyta, kad kur tik stojies, ten marma. Anksti rytą aš keliuosi, oi, suka man, mar̃ma viduriuose, oi.
4. blerbėti, plepsėti (verdant) ; smarkiai virti: Mar̃ma puodas – dar pradės bėgti sriuba. Kad mar̃ma, pleška, tada ir tešk, t. y. kad verda. Jau baigia marmė́ti bulvės, tuoj mona bus valgyti. Kadai mar̃ma bulbos, gal jau išvirę.
5. bambėti, niurzgėti: Marmì nèmarmi, o šniūravonę vis tiek velkuos. Tegul sau marma, ė tu tyli, ir bus gerai. Ko ir mármi kaip koks šaltenis, turėk bent už skatiką kantrybės. Dar tu čionai man marmė́si, visą dieną išgulėjus!
6. plepėti, šnekėti: Seniai marmė́jo marmė́jo sueję į kamarą. Ji tokia marmalas, su kiekvienu marma. Márma lenkiškai susikišusios, o aš kiaurai viską suprantu. Ir márma kaip priminta pelkė. Žiūrėk, kaip senukai mármas.
7. neaiškiai kalbėti, murmėti, marmaliuoti: Ko mármi, sakyk aiškiai! Įkaušęs vyras su savaisiais marma, vedu nuošaliai juokais trūkstava. Susikišdami, susilįsdami marmės marmės. Paėmė kačergą, pušinę, kryžiškai padėjo an slenksčio, žegnojo, marmė́jo. Vienas kalbėkit, ko čia mármat visi vienu kartu! Pratykis aiškiai kalbėt, o ne marmė́t! Márma kaip šuo, grobų priėdęs.
8. su triukšmu greitai bėgti, eiti, lėkti, vykti: Gana, sveteliai, marmėsim namo. Kai žvirbliai pajuto vanagą, tuoj ėmė marmėti į pastogę.
9. daugybei judėti, krutėti: Kad priejo pilnas miestelis kariuomenės, tai net mar̃ma. Kone ties pat triobomis yra sietuva, verpeto išgraužta, kurioje marmėte marma įvairios žuvys.
10. dusliai žlegėti: Aplinkui švietė gaisrai, marmėjo vežamos armotos.
atmarmė́ti, àtmarma (atmar̃ma, atmárma), -ė́jo
1. atkalbėti, atbambėti: Paki atmar̃ma poterius, ir dvilikė ateina.
2. su triukšmu greitai ateiti, atbėgti, atvykti: Jovaišai jau atmarmė́jo. Lig tik pašaukėt, tuoj atmarmėjau.
įmarmė́ti, į̃marma (įmárma), -ė́jo.
1. įsmukti, įkristi: Laikyk vaiką, įmarmė̃s ant duobę. Eidukas čiaužė ir įmarmė́jo į eketę. Ten kasmet tam raiste kas nors įmarma. Beeidama par pelkes, buvau į akį įmarmė́jusi. Iki ausų į marmalyną (purvą) įmarmėjau. Kitiems duobę kasat, bet pačios įmarmėsit.
2. greitomis įeiti, įlįsti, įsmukti: Jis par langą įmarmė́jo. Miškas sučiužėjo, kiškis sudrebėjo – nebereikia nei to dvaro, krūmuos įmarmėjo. | Tarp tų sąnarių įmarmė́jęs buvo, įlindęs tarp kulno.
3. įeiti bambant, marmant, įmurmėti.
išmarmė́ti, ìšmarma (išmárma), -ė́jo
1. su triukšmu greitai išeiti, išbėgti, išvažiuoti, išlėkti: Šimas, užkirsdamas bėrukę, pasakė „Dieve padėk!“ ir išmarmėjo. Visos bitės pro landę išmarmė́jo. Kaip tik durys subraškėjo, žents per langą išmarmėjo.
2. išlalėti, išbėgti: Išmušė volę, ir visas alus iš bačkos išmarmė́jo. Kaip paspaudžiau votį, tai pūliai su kraujais išmarmė́jo.
3. išvirti: Kur tau neišmarmė̃s bulvės, jau kadai verda. Kad tik išmarmė́tų burokai, tuoj sumaišyč ir nešč kiaulėm.
4. išvalgyti, išėsti, išryti: Kas tą kalbą sukalbės, velnio košę išmarmės.
5. pasakyti pašnibždomis.
6. išsakyti, išdėti: Jei tik Pranė pas Jonų nueis, tai visą, sako, teisybę jiems išmarmė̃s.
numarmė́ti, nùmarma (numárma), -ė́jo.
1. nugrimzti, nuskęsti, nugarmėti: Viedras į šulinės dugną numarmė́jo. Kaip ėjus ant prūdo, teip ir numarmėjus ant galo. Nespėjo į vandenį įlipti, tuoj, sako, ir numarmė́jo. Žioptelėjo porąsyk i numarmė́jo į dugną (prigėrė) . Jam užkliuvo koja už tų pinigų, ir tie numarmėjo į upelį. Neleisk karvių į tyrelį, numarmės dar. Neik, vaike, į tas kemzrynes, bo gali dar kur nors numarmė́t. Jau tę stovi dvaras numarmėjęs. Ratai kiaurai numarmė́jo baloj. Ratai purvyne numarmėjo iki pat ašių. Juo skaudžiau buvo Nerimui, kad neseniai dar taip aukštai ant Rimų iškilęs, staigiai dabar į kažin kokią gilumą numarmėjo. Žiūrėk, kad nesukluptum [kortuodama] – gali visa ligi kaklo numarmėti (pralošti) . O vis tas šlubis kaltas, kad jis kur numarmėtų! Kad tu numarmė́tai į skradžią žemę!
2. su triukšmu greitai nubėgti, nuvažiuoti, nuvykti: Vaikai numarmėjo tiesiai į mokyklą. Drožė arkliam ir numarmė́jo. Kai užgirdau, kad alaus ten yra, tuoj ir numarmė́jau. | Taip staigiai saulė užšildė, kad sniegas bematant nutirpo, ir vanduo į upes numarmėjo.
pamarmė́ti, pàmarma (pamárma), -ė́jo
1. pašnekėti, pakalbėti, paplepėti: Susitarėme, kad aš palaukčiau, kad paskui laisvai pasikalbėtume, pamarmėtume. Pašnekėjot, pamarmė́jot, ir gana – gulti!. Ateik vakare, pasimarmė́sme.
2. greitai, neaiškiai pasakyti, pamurmėti: Ar tu supratai, ką ji čia pamarmėjo? Ką terp savę pamarmė́jo, ir tuoj nuleidė [kainą].
3. pavirti, pakunkuliuoti: Neduok rūbam ilgai virti, truputį pamarmė̃s, ir nukelk. Tegu dar bulvės truputį pamarma.
parmarmė́ti, par̃marma (parmárma), -ė́jo. parvažiuoti, parvykti: Virtinės vežimų parmarma iš miško.
pramarmė́ti, pràmarma (pramárma), -ė́jo. nugrimzti. . Jie visi pramarmė́ję skoloj.
primarmė́ti, prìmarma (primárma), -ė́jo.
1. daug su triukšmu prieiti, prilįsti, prigužėti: Kai parduot reikėjo, pirklių primarmė́jo senų ir jaunų. Ten primarmė́jo daugybė žmonių. Bučius, žinoma, primarmėjo pilnas žvirblių. Atsiradus kame nors menkiausiai pagaliaus mokyklėlei, kaip matai ji primarma lietuvių vaikų. | Primarmė́jo dūmų.
2. daug prikalbėti, priplepėti: Ji daug ko, atėjus pas mane, primárma, bet aš jos kalbų nesiklausau. Prišnekėjom, primarmė́jom, kiek tilpo. Ar dar neprisimarmė́jot – eikiat gulti.
sumarmė́ti, sùmarma (sumárma), -ė́jo
1. su triukšmu sueiti, sugarmėti: Svečiai pastoviniavo ir sumarmė́jo į stubą. Visas būrys jaunimo sumarmė́jo triobon. Sumarmėjo vaikai į tą pačią klasę, susėdo į savo vietas.
2. įgrimzti, sugrimzti: Sumarmė́jom purvynan, kad led arkliai ištraukė. Ligi pusiaujo liūnan sumarmėjau. Kokią tik lazdą kištum tan liūnan, tokia ir sumarmėtų. | Ilga vasara, tai ir šįmet nemaža žmonių į vandenį sumarmėjo (nuskendo) . Jį. pririšau gale jaujos – nė vilkai nepjauna. O kad jis kur sumarmėtų – nei šunys neloja!
3. visiems sukristi, supulti: Jie visi pūkšt sumarmėjo į vandenį ir prigėrė. Visi gyvi sumarmės į bedugnę.
4. įkristi, įgriūti: Ka ne tas stulpas, būtų į šulnį sumarmė́jusi. Kartą važiuoju keliu, žiūriu – griovy kupčius su puodais sumarmėjęs.
5. labai suvirti, pervirti: Pažiūrėk, ar bulvos nesumarmė́jo. Sušuto, sumarmė́jo ir taukai, ir viskas.
6. suvalgyti, suryti: Kas tą kalbą prakalbės, ir tą košę sumarmės.
užmarmė́ti, ùžmarma (užmárma), -ė́jo.
1. apsitraukti kuo, užburbėti: Ažmarmė́jo (užšalo) langai, kad ir žmogaus negali pamatyt. Žiemą [langai] buvo storu šepečiu užšalę, užmarmėję ir neleido šviesos.
2. su triukšmu užeiti, užlįsti: Tuojau vaikiai parbildėjo ir į trobą subrazdėjo, ir už stalo užmarmėjo.
3. su triukšmu įtekėti, įbėgti, įmarmėti: Ankišiau viedrą šulnin, tik ažmarmė́ [jo] [v] anduo viedran, tęsiu, daboju – varlė viedre.
4. užsikalbėti, užsiplepėti: Arklys stovi, o anys atsisėdo ir ažsimarmė́jo.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.