saikìnti, -ìna, -ìno. sáikinti, -ina, -ino.
1. imti priesaiką, reikalauti prisiekti, duoti žodį: Liudytojus saikìnti. Saikinaũ, kad prižadėtum niekam nesakyti. Ji apsimesdavo mylinti ir netgi saikinosi, kad myli.
2. grasinant tardyti, jėga versti prisipažinti, pasakyti tiesą: Jis prisipažino, kaip vyresnybė prispeitusi jįjį saikìno, kas pavogė drobę, sūrius. Jis, užspeitęs mane į kertę, saikìno, kaip ten buvo, klausinėjo apie vis. Kiek aną saikìno, kiek aną saikìno: pasakyk, kas tavi galėjo teip sugnaibyti. Misliau, ka pablūsu: išvedė banditai paskutinį sūnų ir saikìna. Ko čia mane saikini kaip asesorius vagį! klausinėti, teirautis: Aš jį saikinù: a daugiau mani nemuši? Ko čia muni saikinì – matai, ka tokių žodžių nežinau! Anie vis saikìna: a duosi, kumet duosi, kiek duosi? barti: Saikìnęs [žmoną],
kam vaipos, nešneka. | Ko aš čia tus arklius saikìnsu (raginsiu, varysiu) – važiuoju ramiai.
įsaikìnti. priversti, išreikalauti duoti žodį: Įsaikinaũ kaimyną, kad pelną (tikrą, tvirtą) žodį pasakė.
išsaikìnti. kurį laiką tardyti: Išsaikìno dieną – nieko nepasakė.
pasaikìnti. pagąsdinti, pabausti: Pasaikìnk dėdę nu to vyno rašalo [gėrimo].
prisaikìnti.
1. pareikalauti duoti žodį, pažadą: Prisaikinaũ, kad tas daugiau to nebedarys, nebgers karčemo [je]. Ten mumis prisaikìno lig mirties, ka nesakytumiam. Prisaikìntųjų sūdas. „T [ilžės] keleivis“ praneša … prisaikintojo sūdžios pasakojimus.
2. prigąsdinti, prigrasinti: Prisaikìna, ka nešnekėčiau niekų. Liokajus prisaikìna sakyti, kad jis [karalaitę] išgelbėjęs. Anie, kaip buvo prisaikìnti, sugrobę tą patį poną įmetė.
3. išklausti, ištardyti: Norėjo prysaikìnti, kame pinigus turįs.
susaikìnti. griežtai paklausti: Susaikìno, kodėl piningų neparneša.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.